Aš labai susijaudinau išgirdęs, kai Urugvajaus lietuvių bendruomenės atstovas kviečiamas pristatyti naują pašto ženklą, kurį tądien išleido nacionalinio Urugvajaus pašto skyrius norėdamas pagerbti Lietuvos nepriklausomybės 100-metį. Aš šoktelėjau nuo kėdės, iškėliau ranką aukštyn ir sušukau: „Aš!“. Tuo momentu persikėliau į vaikystę ir pagalvojau apie du labai svarbius dalykus: filateliją ir draugystę.

Nuo vaikystės buvau filatelijos megėjas – ieškodavau, pirkdavau ir prašydavau pašto ženklų, taip pat lankiau pašto ženklų kolekcionierių klubą centrinio pašto pastate.  Filatelija man padėjo sužinoti daug naujo ir galbūt tai nuskambės keistai, tačiau tai man kėlė daug jausmų ir emocijų. Po kurio laiko savo kolekciją pradėjau orientuoti į lietuviškus ženklus. Prie jos kūrimo stipriai prisidėjo lietuvis filatelistas, pon. Vytautas Dorelis, buvęs Urugvajaus lietuvių bendruomenės pirmininkas.

Per savo gyvenimą esu matęs daugybę Urugvajaus pašto ženklų, bet niekada nebūčiau pagalvojęs, kad vienas iš jų bus skirtas Lietuvai. Šioje vietoje svarbu paminėti antrą dalyką, apie kurį daug galvojau – draugystę.

Paveikslo, kurį šiandien matome ant pašto ženklo, autorius yra Gabriel Vuljevas, Urugvajaus lietuvis. Jis man vis dar yra tas mažas berniukas, draugas ir kaimynas, su kuriuo vaikščiodavome vienas pas kitą į svečius, žaisdavome, žvejodavome ir leidome aitvarus. Labai malonu, kad Lietuvai skirtas pašto ženklas, apie kurį niekada negalėjau pagalvoti, vaizduoja draugo meną. Ačiū tau, Gabriel, už įkvėpimą.

Urugvajaus lietuviai. Nuotraukų paroda

Lietuviai Urugvajuje buvo vadinami gringos kaip ir visi kiti užsieniečiai. Praėjo šimtas metų nuo pirmojo lietuvio atvykimo. Kodėl jie atvyko? Manau, kad istoriniai faktai yra gerai žinomi, todėl man kyla kitas klausimas – ką jie jautė? Kiekvieno iš tūkstančių čia atvykusių tautiečių patirtys buvo kitokios. Nepaisant skirtingų požiūrių, svarbu, kad kiekvienas savaip stipriai mylėjo Lietuvą. 1930-iais Montevidėjuje galėjo gyventi apie 10 tūkst. lietuvių, kai Urugvajaus sostinėje tuo metu buvo apie 700 tūkst. gyventojų. Lietuviai išmoko mylėti Urugvajų taip pat skirtingai. Kai kurie pradėjo jaustis urugvajiečiais gerdami mate ar kepdami asado ar integruodamiesi į kasdieninį gyvenimą.

Noriu pabrėžti, kad mūsų tautiečiai ir jų palikuonys greitai buvo įtraukti į Urugvajaus gyvenimą, tapo visuomenės dalimi kartu su visomis jos laimėmis ir nelaimėmis. Jie tapo menininkais, politiniais kaliniais, politikais, profesinių sąjungų atstovais, represininkais, kunigais, tėvais, vaikais, amatininkais, karininkais, mokytojais, prekybininkais ar sportininkais. Kai kurie kentėjo vargingą gyvenimą, buvo nužudyti ar dingo be žinios diktatūros laikais.

Urugvajaus lietuvių kultūros draugijos misija yra skatinti ir skleisti Lietuvos kultūrą per vidaus ryšius Urugvajuje bei užsienyje kartu su konsulato pagalba. Norime, kad parodoje kiekvienas Urugvajaus lietuvis atpažintų save ir savo jausmus čia. Norime, kad išsisklaidytų visi nesutarimai. Tas trumpas parodos ruošimo laikotarpis man suteikė daug laimės, nes gavau progą daugiau sužinoti apie lietuvius Urugvajuje.

Šiuo metu Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir žinome, kad visi lietuviai žavisi ja ir gerbia mus jungiančią kultūrą ir kalbą, mūsų bendrą žemę, istoriją ir kilmę. Tai suteikia mums bendrą lietuvišką tapatybę. Laisva Lietuva priima visus savo vaikus ir suteikia teisę tapti Lietuvos piliečiais, nepriklausomai nuo istorinės padėties ir skirtingų požiūrių. Net ir gyvendami Urugvajuje mes žinome, kad visada buvome, esame ir būsime Urugvajaus lietuviai.

Trumpa istorija apie Urugvajaus lietuvius

Nors migracijos duomenys nėra tikslūs, į Urugvajų atvyko nuo 10 iki 15 tūkstančių lietuvių. Pirmieji migracijos įrašai prasideda 1923 metais, nors žinoma, kad lietuviai atvažiavo jau 1917 metais iš JAV.

Kelionių agentūros Lietuvoje siūlydavo bilietus nuo 1000 iki 1200 litų (100-120 dolerių), o kelionė laivu trukdavo nuo 35 iki 40 dienų. Dauguma išvykstančių būdavo ūkininkai, namų šeimininkės ir amatininkai. Jie migruodavo dėl darbo stokos, krizių ūkiuose ar šeimos žemės skirstymo, tačiau jų tarpe pasitaikydavo ir jaunų žmonių, norinčių pažinti pasaulį. Kai kurie atvykdavo čia norint išvengti problemų su teisėsauga ar skurdo, dalis baiminosi dėl galimo karo.

Didžioji dalis emigravo tarp 1926 ir 1930 m. Po antrojo pasaulinio karo atvyko ne daugiau kaip 20 žmonių. Atvykę lietuviai pirmiausiai apsistodavo „imigrantų“ viešbutyje kol įsikurdavo ir susirasdavo darbą. Kambariuose stovėdavo lovos be čiužinių, kuriuos tautiečiai pasigamindavo iš senų laikraščių. Maisto racionas taip pat buvo prastas – čia jie dažniausiai gaudavo makaronų sriubos, šiek tiek duonos bei kavos su pienu. Pasakojama, kad lietuviai pasikeisdami gyvendavo trečiame viešbučio aukšte, kur jų skaičius siekdavo iki 50.

Didžioji dalis lietuvių vėliau įsikurdavo Cerro ir Casabó rajonuose, kur gaudavo galimybę įsidarbinti fabrikų šaldytuvuose ar skerdyklose. Jie čia ir klestėjo, ir patyrė skurdo, kartais gaudami tik laikinų darbo vietų. Lietuviai dirbdavo įvairiausius darbus – tai buvo ne tik fabrikų šaldytuvai ar skerdyklos. Išryškėjo smulkūs ir vidutiniai verslininkai, kurie atsidarydavo savo sandėlius, barus, pienines, spaustuves ar restoranus. Klestintys lietuviai pradėjo samdyti darbščius ir fizine jėga pasižyminčius tautiečius. Atvažiavę amatininkai tapdavo siuvėjais, dailidėmis ar kalviais, kiti dirbdavo pramonės srityse (tekstilės, jūrų ar tabako pramonė). Dalis įsidarbindavo pas smulkiuosius ūkininkus Montevidėjaus pakraščiuose.

Nuo pat pradžių, nepaisant darbo ir gyvenimo sunkumų, lietuviai pradėjo jungtis į įvairias veiklas. Pirmasis tai liudijantis įrašas yra 1925 m. nuotrauka iš gegužinės Casabó miške, kurioje dalyvavo 23 tautiečiai, įstoję į klubą, vadinamą „Amerikos lietuvių darbuotojų bendruomene“. Tuo metu Urugvajuje jau buvo apie 250 lietuvių. Per pirmuosius 15 metų tautiečiai burdavosi į politines ir kultūrines draugijas, veikdavusiose privačiuose namuose. Pradžioje būdavo įprasta rengti dideles šventes nuomojamose patalpose miesto centre, pavyzdžiui „Selecto“, kurių savininkas buvo lietuvis Petras Zukelis. Žmonės būrėsi atsižvelgiant į jų pažiūras ir taip išsiskyrė „komunistų“, „socialistų“ ir „katalikų“ grupės. 1939 m. buvo sušauktas pirmasis bendras susirinkimas, kuriame dalyvavo 28 grupės.

Nuo 5 deš. Urugvajaus lietuvių veikla buvo vykdoma šiose institucijose: Urugvajaus lietuvių kultūros draugija (socialistai), Urugvajaus lietuvių centras (komunistai) ir Urugvajaus lietuvių centro Cerro skyrius (komunistai). Šie klubai vykdė panašią veiklą, kiekvienas turėjo biblioteką ir savo leidžiamą spaudą. 1975 m. militarinė diktatūra Urugvajuje uždarė Urugvajaus lietuvių centrą, nes komunistų partija buvo draudžiama.

Spaudą lietuviai leisdavo įvairiais formatais. 1935 m. Urugvajaus lietuvių centras pradėjo leisti laikraštį „Darbas“. Tai buvo svarbiausias laikraštis iki 1975 m., kai diktatūra uždarė šį prokomunistinį lietuvių centrą. 4 ir 5 dešimtmečiuose Urugvajaus lietuvių kultūros draugija redagavo laikraščius „Naujoji banga“ ir „Laisvoji Lietuva“. „Urugvajaus aidas“ priklausė katalikams (leidžiamas 4 deš.). Nuo 1960 m. Urugvajaus lietuvių kultūros draugija rūpinosi leidiniu „Žinios“, o 1980-aisias atsirado jaunimo redaguotas „Jaunimo žurnalas“.

1946 m. Urugvajaus lietuvių centras sekmadieniais pradėjo transliuoti savo radijo laidą, už kurią atsakingi buvo Jonas Beleišis ir Petras Revuckas. Nuo 1951 m. lietuvių kalba transliuojama „Audición Lituana“, o kiek vėliau ir José Vaštako įkurta ispaniška radijo laida „Lituania en Uruguay“.

1955 m. atidaryta Fatimos parapija, pastatyta Lietuvos jėzuitų kunigų iniciatyva. Parapija tapo susitikimo vieta katalikams, čia atsirado puiki socialinė veikla, pavyzdžiui, krepšinio komanda „Vytis“, moterų ir jaunimo chorai. Parapija visuomet buvo glaudžiai susijusi ir organizuodavo bendrą kultūrinę veiklą su Urugvajaus lietuvių kultūros draugija.

Meno kolektyvai turėjo didelę reikšmę institucijų gyvenime. Urugvajaus lietuvių kultūros draugijoje įsikūrė choras „Aidas“ bei šokių ansambliai „Gintaras“, „Ąžuolynas“ ir „Rintukai“. Jie dalyvaudavo vietiniuose ir tarptautiniuose renginiuose, taip pristatydami bei skleisdami lietuvių kultūrą.

Nuo 1982 m. Urugvajaus lietuvių kultūros draugija pradėjo siųsti jaunuolius į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje mokytis lietuvių kalbos. Nuo to laiko jaunimas turėjo galimybę dalyvauti tarptautiniuose kongresuose ir prisijungti prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Šiandien vienintelė likusi lietuvių organizacija Urugvajuje yra Urugvajaus lietuvių kultūros draugija, jungianti apie 200 Urugvajaus lietuvių. Čia vis dar veikia šokių kolektyvai „Gintaras“ bei „Rintukai“, rengiamos lietuvių kalbos bei muzikos pamokos, švenčiamos lietuviškos šventės ir vykdomos kitos veiklos.

Alberto Kaluzevičius