Žolinė dviejų švenčių: krikščioniškosios – Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų – ir pagoniškosios – pirmojo vasaros derliaus gėrybių šventinimo – simbiozė. Pastaroji šventė neabejotinai yra gilesnė, atėjusi iš senovės, iš bendrystės su gamta, tikėjimo jos galiomis ir pastangų atsidėkoti už tai, ką ji subrandino per vasarą. Derliaus šventinimo paprotys byloja apie andainykštės žemės dievybės, Lietuvoje kitados žinomą Žemynos vardu, pagerbimą.

Pasak etnologo, gamtos tyrinėtojo Liberto Klimkos, Žolinė yra dosniosios vasaros šventė, vasarojaus nuėmimo šventė. „Lietuviui javai buvo maisto pagrindas, todėl ši šventė jam tokia svarbi. Dar daug darbų kaimiečiui likdavo po Žolinės – linarovis, bulviakasis, bet didelis dalykas, kad grūdai jau po stogu, kad duonos turės. Grūdus, kurie puokštėje pašventinti, supildavo į aruodus, arba, kaip sako žemaičiai, kad per žiemą pelės jų nesugriaužtų, o suberti į dirvą pavasarį sėkmingai sudygtų.

Pietų Lietuvoje per Žolinę būdavo įprasta į bažnyčią nešti pašventinimui ir išaugintas daržoves – morkas, ropes, kopūstus. Iškiliąją šventę dzūkai vadindavo paprastai – Kopūstine. Atėjus krikščionybei, pirmojo derliaus gėrybės šventinti buvo nešamos į bažnyčią, dėkojama Dievui. Neabejotinai savo padėką dosniajai gamtai pagonys taip pat kažkokiais būdais išreikšdavo, bet buvusias tradicijas, atėjusias iš gelmių, galima tik nuspėti, istoriografinių šaltinių nėra“, – sakė etnologas.

Kaip pastebi L.Klimka, daugybė tautinių tradicijų atėjo iš senosios baltų religijos. Kažkada ir Žolinė buvo atnašavimas dievams už derlių, už visas malones. Vėliau tai neteko pirmykščio sakralumo. Nebesakoma, kad aukojama dievams, nors veiksmai susieti su protėvių pagerbimu.

Žolynų puokščių nešimas į bažnyčią labai prasmingas. Į puokštę surenkama visa, ką žmogus augina. Puokštė papuošiama gėlėmis. Gydomųjų galių turinčiomis laukų gėlėmis kartu su darželyje augančiais žiedais. Kaip sako etnologai, idant puokštelė iš javų nebūtų bespalvė. Būta ir kiekvienam kraštui būdingų bruožų. Štai žemaičiai į puokštę dėdavo piktdagį. Ši žolė turėjo įdomią prasmę – pašventinus puokštę, dyglį iš puokštės išimdavo ir pasodindavo lauke šaknimis į viršų. Kodėl? „Ogi tam, kad usnys iš dirvos pranyktų. Mitologai tame mato dviejų dievybių – perkūno ir velino (velnio, velniuko) kovos atgarsių. Lietuvių mitologijoje perkūnas yra vasaros valdovas, o velinas – žiemos valdovas. Velinas turi galią užrakinti žemę ir neišleisti žolės. Tas piktdagio sodinimas šaknimis į viršų reiškia pasipriešinimą piktajai jėgai. Po lygiadienio ir įvyksta ta kova tarp perkūno ir velino. Požymis – pirmosios šalnos. Yra tokia patarlė – po žolynaitės pasirodo ir šalnaitės“, – aiškina L.Klimka.

Po Žolinės diena šuoliais trumpėja. Kaip sakydavo žmonės, „po švento Roko, su vakariene nebėra strioko“. Po šios dienos į valstiečių trobas vėl sugrįždavo dirbtinis apšvietimas – deglas, balana, žibalinė lempa.

Pašventinti augalai lietuviui būdavo labai svarbūs. Sudžiūvusios žolytės buvo laikomos už šventųjų paveikslų arba krikštasuolėje ant lentynėlės. Graudus paprotys, daugiau paplitęs Žemaitijoje, šventintų žolynų dėjimas į mirusiojo pagalvėlę. Dažniausiai žolynai būdavo naudojami namų smilkymui prieš audrą ar sunkiai susirgus šeimos nariui. Net apsirgusius gyvulius tvarte smilkydavo per Žolinę pašventintais žolynais.

Žolinė visais laikais būdavo giminės suėjimai. Kaip teigia etnologas L.Klimka, bendruomeniškumas šiai šventei suteikia išliekamąją vertę. Iš tolimiausių apylinkių į atlaidus sugužėdavo giminės, o po mišių gražioj vietoj ar tai kieno sodyboje susėda visi, pasitiesia staltiesę, ir, išsidėlioję tai, ką dosnioji vasara kam davė, vaišindavosi, pasakojosi, kaip sekėsi vasarą pergyventi. Giminės visus savo reikalus būdavo aptaria ir kartu sprendžia, kuo ir kam padėti. Būdavo sakoma, kas su gimine per Žolinę nesueina, tas visus metus vargs ir kentės.

Kaip jau minėta, Žolinės šventė dar vadinta ne tik Kopūstine, bet ir javapjūtės pabaigtuvėmis, ir bičkopio, ir medsukio, duonos, medaus ir pieno švente.

Vasaros laikas augina, nokina, brandina, o Žolinės šventė visą derlių sukviečia į gražią šventę, vakarop lengvai pakvimpančią rudeniu.