Prie Kūčių stalo kasmet susėda patys artimiausi šeimos nariai, kurie receptais dalijasi iš kartos į kartą. Naujovių į tradicinę vakarienę dažniausiai įneša jaunimas, iš kelionių parsivežantys egzotinių patiekalų idėjų. Kulinarinio paveldo tyrinėtojas, profesorius Rimvydas Laužikas teigia, kad papročių kismas yra visiškai natūralus, nes tradicija išlieka tik prisitaikydama prie besikeičiančios tikrovės. Taigi, nieko baisaus, jei ant stalo atsiranda vienas kitas modernesnis valgis: „Kūčios buvo ir yra svarbi šeimos šventė, tad patiekalai yra daugiau priemonė, bet ne šventės tikslas. Visais laikais šventinio stalo įvairovė priklausė ne tik nuo namiškių turtingumo, bet ir nuo religijos.“
Ant Kūčių stalo išliko archaiškiausi valgiai
Pasak profesoriaus Rimvydo Laužiko, Kūčių valgius galime suskirstyti į dvi dideles grupes. Vieni jų atrodo nepavaldūs laikui: kūčia, kūčiukai, aguonų ar kanapių pienas, kisielius. Šiuos valgius būtinai turime išsaugoti. Kiti – kintantys, priklausomi nuo katalikams privalomo pasninko laikymosi, bet skirtingais laikotarpiais gali būti vis kitokie: „Didžiausi Kūčių stalo pokyčiai įvyko tarpukario Lietuvoje. Tad, jei lygintume šio laikotarpio stalą su XIX amžiaus stalu, skirtumų rastume tikrai daug. Pavyzdžiui, ant XIX a. antrosios pusės turtingų namų Kūčių stalo galėjai rasti migdolų pieno sriubos su ryžiais ir razinomis, barščių „su ausytėmis“ ar žuvienės. Taip pat lydekos, ešerių, karpių, žuvų skrandukų, kepenėlių pašteto prancūziškoje tešloje, lynų drebučiuose, keptų karosų su raudonaisiais kopūstais, grietinėlės kremo, žėlė arba kisieliaus. O vietoje duonos matytume štrudelį, iškeptą su migdolų arba aguonų pienu.“
Sovietmečiu pokyčių buvo gerokai mažiau: valdžia draudė visas religines šventes, tad jos buvo puoselėjamos šeimose, stengiantis išlaikyti iš tarpukario atsineštą tradiciją, o ir maisto produktų tuo metu elementariai trūko. „Didesni pokyčiai virtuvėje prasidėjo tik Lietuvai išsivadavus iš okupantų – dabar turime dideles maisto produktų pasirinkimo galimybes, daugybę keliaujančių ir kitas kultūras pažįstančių žmonių, tad keičiasi ir Kūčių stalas“, – teigia R. Laužikas.
Papročių kitimas – natūralus dalykas
Daugelis kadaise buvusių populiarių patiekalų jau išnyko, kiti transformavosi į paprastesnius. Profesorius R. Laužikas sako, kad istoriniais laikais šventinio stalo įvairovė priklausė ne tik nuo namų turtingumo, bet ir nuo religijos: „Kūčios daugumai mūsų siejasi su katalikiška tradicija. Bet jei XIX a. ar tarpukariu Kūčių vakarą aplankytume Mažosios Lietuvos liuteronų namus, labai nustebtume ant jų stalo radę keptą antį, žąsį, žirnius su mėsos padažu, alaus ir pieno sriubą.“
Nuo XIX a. išnyko daugybė šventinių žuvies patiekalų, nes tarpukario laikotarpiu jų vietą užėmė iki šių laikų ant Kūčių stalo populiarios silkės. Retoje šeimoje per Kūčias yra valgomi barščiai, ko gero, niekas nebeatsimena ir virtų kūčiukų, valgomų kaip šalta sriuba su aguonų pienu: „Gali būti, kad kaip kažkada žuvų gausybę išstūmė silkės, taip dabar silkes pakeis kiti pasninko tradiciją išlaikantys valgiai. Ir nieko nuostabaus, kad ant šio stalo rasis vienas ar kitas šiuolaikinis valgis.“
Kita vertus, gastronominės tradicijos yra vienos stipriausių: mokslininkų pastebėta, kad jos sunyksta paskutinės. „Žmogus gali nebekalbėti savo tėvų ir senelių kalba, nebešvęsti švenčių, nežinoti kitų papročių, bet mėgti ir gaminti savo protėviams būdingus valgius“, – pastebi kulinarijos paveldo tyrinėtojas.
