Tuo metu, kai dėl Hillary Clinton kandidatūros, regis, vienbalsiai sutaria dauguma demokratų, pradedant aktyvistais, baigiant politikos elitu, Donaldas Trumpas yra respublikonų kandidatas, kurio daugelis respublikonų vengia. Jo kivirčas su Bushų šeima bei Tedo Cruzo ir Mitto Romney atsisakymas jį oficialiai remti privedė prie vaidingos nacionalinės konvencijos, kuri palydėjo Trumpą į visuotinius rinkimus be pilnos jo partijos paramos.
Iš šios perspektyvos, Trumpo situacija primena du ideologiškai ekstremaliai priešingus kandidatus – radikalų dešinįjį Barry Goldwaterį 1964-aisiais ir radikalų kairįjį George’ą McGoverną 1972-aisiais – kuriems per visą kampaniją pagalius į ratus kišo būtent stipri bendrapartiečių opozicija ir kurie rinkimuose buvo sutriuškinti daugiau nei 20 procentų persvara. Analogiją dar labiau sustiprina ir tai, kad šių kandidatų oponentai, prezidentai Lyndonas Johnsonas ir Richardas Nixonas, daugumos rinkėjų buvo vertinami panašiai kaip Hillary Clinton – kaip ciniški ir viską apskaičiuojantys politikieriai, o ne kaip įkvepiantys tautos lyderiai. 1964-ieji ir 1972-ieji iki šiol yra pateikiami kaip pamokoma istorija apie pašaliečius, kuriems pavyksta išplėšti nominaciją prezidento rinkimuose prieš tai neužsitikrinus partijos lyderių palaikymo.
Tačiau Donaldas Trumpas iki šiol sugebėjo paneigti visus politikos dėsnius. Skirtingai nei Goldwateris ir McGovernas, kurie jau konvencijų metu nuo savo varžovų atsiliko apie 20 procentų ir skirtumo nebesumažino, Trumpas nuo Clinton atsilieka vos per maždaug 7 procentus – ir visa tai nepaisant ne tik drungno jo partijos palaikymo, bet ir aktyvios jo partijos lyderių opozicijos. Kaip gi tai būtų galima paaiškinti?
2016 metų politikos klimatas net keliais aspektais skiriasi nuo 1964-ųjų ir 1972-ųjų. Pirmiausia, reikia nepamiršti politikos poliarizacijos. Šiandien liberalūs ir nuosaikūs respublikonai, 1964-aisiais nebalsavę už karo proponentą Goldwaterį, ir „Nixono demokratai“, negalėję perlipti per save ir palaikyti McGoverno 1972-aisiais, nebesudaro daugumos. Akademikai, pasitelkę apklausų, rinkimų ir balsavimų Kongrese duomenis, įtikinamai įrodė, kad per kelis pastaruosius dešimtmečius partijų poliarizacija padidėjo, o balsavimas kertant partijos ribas sumažėjo.
Antra, Trumpas, kuris nuo savo partijos lyderių skiriasi daugybe dalykų, nėra ideologinis radikalas. Šio rinkimų ciklo ideologinis ekstremistas buvo Tedas Cruzas, ne Donaldas Trumpas. Taip, jis yra politikos pašalietis, tačiau jo politinės pažiūros nuo oficialios respublikonų partijos politikos iš esmės nesiskiria.
Tačiau pats didžiausias šiandieninės situacijos skirtumas nuo ankstesnių atvejų nėra susijęs nei su partijų atsitraukimu nuo centro, nei su nesutarimais partijų viduje. Ilgamečiai ir plataus masto tyrimai atskleidžia, kad daugiausiai įtakos rinkimų rezultatams turi ne kandidatų asmeninės savybės ar ideologija (ar net jų partijų stiprybė), o ekonomikos būklė.
Trumpas, kuris nuo savo partijos lyderių skiriasi daugybe dalykų, nėra ideologinis radikalas. Šio rinkimų ciklo ideologinis ekstremistas buvo Tedas Cruzas, ne Donaldas Trumpas. Taip, jis yra politikos pašalietis, tačiau jo politinės pažiūros nuo oficialios respublikonų partijos politikos iš esmės nesiskiria.
Žurnalistams yra lengva visą dėmesį sutelkti į politikavimą, nes tai kasdien keičiasi ir nuolat siūlo kažką naujo. O štai ekonomika yra labai reikšmingas faktorius, kuris tiesiog egzistuoja, kuris kasdien nesuteikia įdomių ir šokiruojančių naujienų, tačiau sudaro tvirtą pagrindą rinkimams.
Štai kuo tokie ypatingi buvo 1964-ieji ir 1972-ieji metai: tai buvo dveji iš trejų pačios stipriausios pokario laikotarpio ekonomikos metų. Pajamų augimas siekė 4 procentus per capita, tad perrinkimo siekiantys kandidatai – Johnsonas ir Nixonas – laimėjo didžiule persvara, kaip ir buvo prognozuojama. (Tretieji palankios ekonomikos metai buvo 1984-ieji, kai stiprios ekonomikos naudą rinkimuose susižėrė Ronaldas Reaganas.)
Tačiau 2016-ieji metai yra kitokie. Ekonomika iš lėto atsigauna, šalis išėjo iš recesijos, tačiau ankstesnių metų klestėjimo nepasiekė. Pasak JAV Ekonomikos analizės biuro duomenų, metinis pajamų augimas per capita pastaruosius ketverius metus buvo 2,5 procento. Šie rodikliai yra geri, tačiau ne stulbinantys ir nenurodantys didžiulės persvaros rinkimuose nė vienai iš pusių. Remiantis ekonomikos faktoriumi, rinkimų rezultatas bus apylygis, gal šiek tiek labiau palankus dabartinio prezidento partijos kandidatei. Trumpas gal ir yra išimtis iš taisyklės, prieštaraujanti bet kokiems politikos dėsniams, tačiau 2016 metų ekonomika – ne.
