Daugiau 
 

Sąlyginė Kinijos ir Rusijos draugystė

10/18/2019 Aidas
politics 1159

Kinija ir Rusija pamiršta senus nesutarimus ir tampa partnerėmis, nes pagrindine grėsme laiko JAV, NATO ir norėtų pakeisti tarptautinę tvarką, tačiau besiformuojanti strateginė partnerystė nėra lygiavertė, teigia Tarptautinės politikos tyrimų instituto (Foreign Policy Research Institute, FPRI) Eurazijos programos direktorius Chrisas Milleris. 

– Ar iš tiesų oficialūs Maskvos ir Pekino santykiai yra itin geri?

– Manau, tai tiesa, abi šalys turi paskatų rodyti, kad jų tarpusavio santykis geras. Iš tiesų, pamatinis ryšys yra gana stiprus, iš dalies dėl to, kad Maskva ir Pekinas pasaulį mato gana panašiai. Pagrindiniu varžovu jie laiko JAV, sutaria dėl geopolitinių klausimų, dėl to, kokie turėtų būti tarptautinės santvarkos principai ir kaip ji turėtų veikti. Taigi, kol tai yra pagrindinis klausimas Maskvai ir Pekinui, visos kitos temos nublanksta.

Kinija ir Rusija nesutaria dėl kai kurių klausimų, pavyzdžiui, centrinės Azijos, bet tai mažiau svarbu nei tai, kaip joms sudėlioti pasaulio tvarką, kokius santykius kurti su JAV.

– O koks yra asmeninis Vladimiro Putino ir Xi Jinpingo santykis?

– Jie sako, kad santykiai yra itin geri. Prezidentas Xi Jinpingas neseniai sakė, kad ponas Putinas yra jo geriausias draugas. Nežinau, ar galima tuo tikėti (juokiasi). Bet taip, jie sutaria išties gerai. Jų nuomonės skiriasi nedaugelyje svarbių sričių, taigi, atsižvelgiant į santykių struktūrą, natūralu, kad asmeninis santykis yra teigiamas.

– Ar režimai mokosi vienas iš kito, iš istorinės patirties?

– Manau, taip. Tikrai žinome, kad kinai itin atidžiai studijavo Sovietų Sąjungos žlugimą, kas prie to privedė. Xi Jinpingas buvo sukūręs ne vieną ekspertų grupę, kuri nagrinėjo šiuos klausimus ir pats Kinijos prezidentas yra kelis kartus pasisakęs, kas, jo nuomone, Sovietų Sąjungoje buvo ne taip ir kodėl viskas subyrėjo.

Jis išskyrė keletą pagrindinių priežasčių, bet viena svarbiausių jam – politinė sistema. Cituojant Xi Jinpingą, „niekas nebuvo tikras vyras, niekas nestojo priešintis“ komunizmo griūčiai. Tai įdomu, nes Sovietų Sąjungos žlugimo priežastis jis įžvelgia ne vien ekonomikoje, bet ir tame, kad komunistų partija prarado savo atsidavimą komunistiniam tikslui.

Taigi, šiandienis pono Xi tikslas – prižiūrėti, kad Kinijos komunistų partija būtų atsidavusi socializmui su kiniškais bruožais, norėtų išlaikyti galią, būtų vieninga aplink didįjį lyderį – jį patį – ir aplink partijos kontrolės idėją. Jų neturėtų „apkrėsti“ pavojingos idėjos, pavyzdžiui daugiapartinė politika.

– Kiek panašūs šiandien yra Rusijos ir Kinijos režimai? Žvelgiant mūsų akimis, Rusija tarsi atrodo didesnė blogietė, ar Kinijai tiesiog geriau sekasi kurti teigiamą savo įvaizdį?

– Taip, kinams tai išties sekasi daryti geriau. Realybėje, manau, Kinija yra gerokai labiau opresyvi valstybė nei Rusija. Galime pažvelgti į vakarinę Sindziango provinciją, kur šimtai tūkstančių, o gal net milijonai žmonių yra laikomi sulaikyti.

Kinijos cenzūra yra griežtesnė, politinės opozicijos kaina yra aukštesnė. Rusijoje vyksta rinkimai, kurie yra suklastojami, tam tikriems žmonėms, pavyzdžiui Navalnui, neleidžiama dalyvauti. Nepaisant to, yra tam tikrų opozicinių partijų, kurios negali išstumti Putino, bet gali veikti politiką paraštėse. Tuo tarpu Kinijoje viso to nėra. Vis tik, kinai turi sėkmės istoriją, kurią gali papasakoti, – kad jie sukūrė 4 dešimtmečius ekonominio augimo ir tame yra tiesos.

Įdomu, jog, žiūrėdama į Kiniją, Rusija klausia – kodėl mes negalime turėti tokios efektyvios valdžios? Rusai mato, kad jų valdžia korumpuota, nors Kinijos valdžia taip pat korumpuota, bet Rusija nematė tokio ekonominio augimo.

Taigi, Rusija bando mokytis iš Kinijos pastarųjų dešimtmečių patirties. Ir viena iš pagrindinių pamokų – įgalios biurokratijos svarba. Maskvai atrodo, kad kinams pavyko įdiegti technokratinę, labiau kompetentingą biurokratinę klasę.

Todėl kartais perskirstant Rusijos gubernatorius galime stebėti pastangas ieškoti valdininkų, kuriems mažiau rūpi vogti pinigus ir sekasi diegti reformas, skatinti ekonominį augimą, užtikrinti gerą valdymą. Rusijoje yra pastangų mokytis iš Kinijos, bet, mano nuomone, jos nėra itin sėkmingos.

– Grįžtant prie minties, kad Kinija sėkmingai pozicionuoja save kaip mažiau brutalią, opresyvią nei Rusija valstybę, ar jie patys lygina savo įvaizdį?

– Nemanau, kad Kinija turi strategiją sakyti „mes bent jau ne tokie blogi, kaip Rusija“. Bet jų strategija tikrai efektyvesnė, nei vykdoma Rusijos. Įdomu pasvarstyti, kodėl Rusijai nepavyko įgyvendinti Kinijos patirtimi paremtos strategijos – daugiau ekonominio augimo namuose, daugiau diplomatinės įtakos užsienyje.

Man atrodo, kad viena iš Rusijos strateginio mąstymo klaidų yra galvojimas, jog peštynės ir chuliganizmas gali nutiesti kelią į sėkmę. Pastarąjį dešimtmetį tai ne itin veikė Europoje.

Tuo tarpu Kinija drastiškai didina savo įtaką Azijoje. Nemanau, kad kinai save lygina su rusais. Rusija lygina save su Kinija, bet ne atvirkščiai. Kinijos horizontai ir ambicijos plačios, o Rusija čia yra vidutinė šalis.

– JAV prekybos karas prieš Kiniją, Vakarų taikomos sankcijos Rusijai suartino šias dvi valstybes?

– Iš dalies taip, tačiau suartino labiau ekonomikoje, nei politiniame lygmenyje. Šiandien Rusijos ir Kinijos ekonominiai santykiai yra tokie, kad iš esmės Rusija eksportuoja naftą, dujas, mineralus, medienos žaliavas. Auganti Kinija taps didele rinka Rusijos žaliavoms, tai nutiks nepaisant sankcijų ir JAV politikos Kinijos atžvilgiu.

Kinijai reikės žaliavų, Rusija jų turi. Kinija tampa vis didesne gaminių – nuo tekstilės iki baldų – tiekėja, Rusijai jų reikia, tad šis procesas vyks. Matome, kad dvišalės prekybos mastai auga, ypač per pastarąjį dešimtmetį. Bet tai ne politinė istorija, o ekonominė realybė.

– Ar Rusija ir Kinija galėtų sudaryti kokį nors aljansą, kur abi būtų lygiavertėmis partnerėmis?

– Aljansas yra žodis, kurio niekas Rusijoje ir Kinijoje nevartoja, vietoje to santykiai vadinami partneryste, strategine partneryste. O aljansas yra kažkas kita. Rusijos vienintelė sąjungininkė yra Baltarusija, Rusijos požiūriu aljansai yra kažkas, kas tave tempia žemyn, sukelia problemas, o ne teikia naudą.

Tikrai galime matyti Rusijos ir Kinijos strateginę partnerystę. Per pastaruosius 5 metus matome suartėjimą ir nėra nieko, kas jį apgręžtų. Kitas klausimas, ar tai lygiavertė partnerystė. Akivaizdu, kad Kinija yra galingesnė dauguma rodiklių, šaliai Rusijos draugystės reikia gerokai mažiau, nei Rusijai reikia Kinijos.

Rusija atstūmė beveik visus savo kaimynus, ypač po Krymo aneksijos, ir mažas kaimynines valstybes pasienyje, ir dideles šalis, Europą, JAV. Taigi, Rusija šiandien turi nedaug valstybių, kurias gali vadinti partneriais. Galbūt Baltarusiją, nors pastaruoju metu santykiai yra komplikuoti, galbūt Kazachstaną, nors su juo santykiai taip pat sudėtingi. Tuo tarpu Rusijos kaimyninės šalys varijuoja nuo bijančių Rusijos iki aktyviai priešiškų Rusijai. Todėl Rusijai reikia draugų, o atsakymas nuo 2014-ųjų yra Kinija.

O žvelgiant iš Pekino, pasaulis atrodo visiškai kitoks. Pekinas turi daug valstybių, su kuriomis sutaria gerai, pavyzdžiui, Pietryčių Azijos šalys, Malaizija, Pietų Korėja, kai kurios Europos valstybės, net JAV. Žinoma, dalis santykių yra komplikuotesni nei kiti, kaip kad JAV ir Kinijos, kur konfrontacija kelerius pastaruosius metus auga.

Bet jei Pekine paklaustumėme, kurie 5 ar net 10 tarptautinių santykių yra svarbiausi, Rusija tikrai nepakliūva į 5-uką, galbūt į 10-uką. O to paties paklausus Maskvoje, Kinija čia atsidurtų arti viršūnės. Ir tai yra svarbus skirtumas, rodantis, kaip šalys mato pasaulį.

– Tad Kinijos ir Rusijos santykiai ateityje bus tik geri, ar juos gali pakeisti nepasidalinimas įtaka, pavyzdžiui, Centrinėje Azijoje?

– Galima nujausti, kad Centrinėje Azijoje įtampa kils. Klausimas, ar ji bus tokia didelė, kad keltų iššūkį strateginei partnerystei, kurią matome. Spėčiau, kad trumpuoju laiku ne. Bet kokia įtampa bus suvaldyta, nes tiek Pekinas, tiek Maskva supranta, kad Centrinė Azija yra antraeilės svarbos klausimas, po pagrindinio iššūkio – JAV.

Ilgą laiką Rusija apie Centrinę Aziją galvojo taip: mes „darome“ politiką ir saugumą, o Kinija – ekonomiką. Dabar tai pasikeitė, Kinija yra dislokavusi karines pajėgas prie Tadžikijos ir Afganistano pasienio, kuris anksčiau žymėjo Rusijos imperijos ribas.

Ir rusai priėmė pasikeitusią realybę. Dabar jie sako: mes „darome“ saugumą ir Kinija „daro“ saugumą, jie „daro“ ir visą ekonomiką, ir tai vis dar yra gerai. Manau, kad rusai nėra dėl to patenkinti, bet jų prioritetai yra JAV, NATO, ES ir tada kažkur ten Centrinė Azija. Kol taip yra, jie pasirengę aukoti interesus Centrinėje Azijoje Kinijai už pozicijos sutapatinimą platesniais klausimais.

Rusijoje vyksta tam tikri debatai apie tai, kaip toli reikėtų eiti šiuo keliu, bet kol Rusija oponuos JAV, ES ir NATO ir svarbiausias klausimas jai bus konfrontacija, tol jiems bus sudėtinga ko nors reikalauti iš Kinijos. Jų rankos pilnos konfrontacijos Ukrainoje ir kitur.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu