Daugiau 
 

Stalino mirtis

01/19/2018 Aidas
movie-1075-e1516361707310

Death of Stalin

Režisavo: Armando Iannucci. Vaidina: Steve Buscemi, Rupert Friend, Jason Isaacs, Jeffrey Tambor

Kurti protingą politinę satyrą apie vieno žiauriausių žmonių pasaulio istorijoje mirties pasekmes gali tik tas, kuris šiame žanre jau nusimano. Britų kūrėjas Armando Iannucci sulaukė pripažinimo sukūręs serialus „The Thick of It“ ir „Veep“, kurie yra laikomi politinės komedijos šedevrais, politinį absurdą pateikiantys kaip įmanoma juokingiau ir jame randantys ne žmogiškumą, o aukščiausio lygio cinizmą.

Kaip gerai, kad Iannucci šiame filme liko ištikimas savo stilistikai. Juoktis iš sistemos, kuri Stalino valdymo metais ir iškart po jo mirties žlugdė ir naikino milijonus žmonių, gali būti sudėtinga. Filmui į naudą išeina tai, kad jis remiasi tikromis emocijomis ir realioms idėjomis, perteikdamas labiau laikmečio esmę nei tiksliai atpasakodamas faktus. „Stalino mirtis“ jau pačioje pradžioje žiūrovus supažindina su tuomečiu lyderio kultu ir neilgai trukus ištęsi pavadinime minimą pažadą numarinti Staliną (Adrianas McLoughlinas). Išsyk filme prasideda perspausto gedėjimo varžybos, greitai peraugančios į lenktynes dėl galios Centriniame komitete.

Apie tai yra ir visas filmas, tuometinį Centrinį komitetą pateikiantis kaip skirtingų ambicijų ir planų turintį bei nuolat įtampą išlaikantį vyrų sambūrį. Chruščiovas (Steve’as Buscemi) dėl tikrojo vadovo pozicijos galynėjasi su Berija (Simonas Russellas Beale’as), kai tuo tarpu faktinis vadovas Malenkovas (Jeffrey Tamboras) yra labiau skirtas oficialioms ceremonijoms, o Molotovas (Michaelas Palinas) juos visus laiko kvailiais.

„Stalino mirtis“ nėra istorijos pamoka: pomirtinis Stalino garbinimas vyko kitaip, įvykiai yra suspausti ar praleisti, valdžios perėmimas tikrovėje buvo ne toks greitas ar aktyvus. Tačiau filmo genialumas yra tame, kad net vaizduodamas įvykius per komedijos prizmę, jis lieka ištikimas tikrajai istorinių asmenybių esmei: gal Chruščiovui grįžus namo jo žmona ir nepuldavo užrašinėti anekdotų, iš kurių Stalinas tąkart juokėsi, o iš kurių ne, bet jo metodiškas ir strategiškas tikslo siekimas (ir tvirtas žmonos kumštis) išryškėja būtent taip.

Filmas yra pripildytas to, ką paprasčiausiai galima pavadinti britišku humoru, nors jo specifiškumas būdingas tik Iannucci. Čia yra pilna cinizmo ir juokingo tikrųjų emocijų ignoravimo, kai visi veikėjai aiškiai elgiasi ir galvoja kitaip, nei kalba – na, o tam, kaip žinia, sovietinis kontekstas tinka idealiai.

Vis dėlto „Stalino mirtis“ yra daugiau nei įprasta politinė satyra ir stovi visa galva aukščiau už visus ankstesnius Iannucci projektus. Tai filmas, kuris savo eigoje iš juodosios komedijos transformuojasi tiesiog į juodą filmą. Čia niekas nepamiršta Stalino ir Berijos žiaurumo, Stalino valdymo priespaudos ir to, ką žmonėms reiškė jo mirtis. Staiga (o kartu ir labai natūraliai) „Stalino mirtis“ perauga į draminę istoriją praktiškai be juoko, nebent tokio nervingo, kai žinai, kas laukia. Filmas įvykdo simbolinį teisingumą, suplakdamas kelis tikrus ir išgalvotus įvykius; jis fantastiškai nepakečia istorijos kaip, tarkim, „Negarbingi šunsnukiai“, tačiau žiaurūs žmonės sulaukia žiaurios lemties, kurios kaip tik ir yra verti. Iannucci įviliojo žiūrovus į dar vieną savo cinišką komediją, kuri pasirodė tesanti priedanga tikriesiems jo planams - tamsiems ir kerštingiems.

Tačiau jo planas taip puikiai pavyksta dėl kokybiškiausio juostos ingrediento: neįtikėtino aktorių ansamblio. Vaidybos prasme filmas yra praktiškai idealus, sukuriantis turtingus vaidmenis talentingiems žmonėm. Smagiai žiūrisi ištižęs ir savimi nepasitikintis Jeffrey Tamboras; gąsdinantis Jasono Isaacso agresyvumas yra išnaudojamas saikingai ir tikslingai, Rupertas Friendas, regis, gimęs vaidinti girtuokliaujantį Stalino sūnų, postringaujantį apie lietuvius. Vyšnaitė ant šio gurmaniško pyrago: Steve‘o Buscemi ir Simono Russello Beale‘o (Čhruščiovo ir Berijos) ambicijų kova. Tiesa, padėka režisieriui, nevertusiam amerikiečių ir britų aktorių „užsidėti“ rusiško akcento - vis tiek tai niekada nieko neįtikina.

Filmas kino teatruose gali nukentėti dėl savo specifiškumo, nes komedija apie galios stumdymąsi po žiauraus diktatoriaus mirties gali pasirodyti ne itin patraukli. Tačiau ją pamačiusieji gali likti tiek sužavėti, kad net negalės apsispręsti, kas paliko didžiausią įspūdį.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu