Daugiau 
 

Su gyvenimu nesuderinama šalis

03/17/2017 Aidas
nesterenka-1035-e1489748971178

„Kad ir koks blogis vyktų pasaulyje, ieškokite rusų pėdsako, tikrai neapsiriksite“, visai neseniai rašiau aš, ir, kaip visada, mano žodžių patvirtinimo ilgai laukti neteko. Išaiškėjo, kad rusų taip vadinami „žurnalistai“ siūlė pinigus musulmonų migrantams Stokholmo priemiestyje Rinkeby (visai nedidelius, kažkur apie 40 eurų – matyt, tik tiek teliko, o visa kita jau „prapilta“) už tai, kad šie prieš kameras suvaidintų neramumus.

Apskritai, reikia pastebėti, kad rusų „žurnalistai“ – viena iš bjauriausių įmanomų žmonių kategorijų, esanti maždaug tos pačios vertės kaip suteneriai ir narkotikų prekeiviai – yra tikras doro elgesio įsikūnijimas: Ukrainos gyventojai, ypač okupuotose šalies teritorijose, labai gerai žino, kad ten, kur pasirodo šios padugnės, besidengiančios žurnalisto statusu, liejasi ne tik siaubingas ir pasišlykštėtinas melas – ten liejasi kraujas, mat okupantai specialiai televizijos kameroms organizuoja eilinius apšaudymus ir provokacijas, kad vėliau reportažuose tai būtų pateikiama kaip „Ukrainos budelių nusikaltimai“.

Kaip matome, Vakarų Europoje jie veikia tais pačiais metodais. Kas, beje, yra dar vienas labai geras perspėjimas visiems europiečiams (o taip pat ir amerikiečiams) „stručiams“, kuriems atrodo, kad Ukraina yra kažkas migloto kažkur toli, o štai jie patys gali sau patogiai sėdėti savo klestinčiuose Vakaruose ir net naudingai bendradarbiauti su agresoriais, melagiais ir žudikais. Ne, ponai, tai tas pats, kaip manyti, jog vietoj vėžio gydymo galima tiesiog sudaryti su juo sutartį, ir jis pasiliks jūsų pasiūlytos „įtakos sferos“ ribose, o jo metastazės nesiplės toliau.

Su Švedija išvis labai įdomiai išėjo. Kaip žinia, vasario 18 dieną Donaldas Trumpas apsijuokė prieš visą pasaulį, papasakojęs apie „praėjusios nakties [teroristinį išpuolį] Švedijoje“, kurio nebuvo. Tačiau po trijų dienų Rinkeby įvyko nors ir ne teroristinis išpuolis, tačiau neramumai gatvėse, kuriuos sukėlė musulmonų migrantai (laimei, jokių aukų nebuvo). Ir štai dabar mes žinome, kas tuos neramumus organizavo. Išėjo tiksliai, kaip pagal seną gerą anekdotą: „SSRS atsiuntė užuojautą dėl kosminio laivo „Challenger“ sprogimo, kai iki jo starto dar buvo likusi valanda, mat neapskaičiavo laiko skirtumo“. Dabar galima tik spėlioti, ar tai Trumpas neteisingai suprato savo rusų draugus dėl to, kada ir kokios tiksliai „aktyvios priemonės“ buvo suplanuotos, ar tai jie savo ruožtu pabandė išgelbėti jo reputaciją atbuline data, suorganizavę Švedijoje nors kažkokį įvykį?

Šioje vietoje aš dar kartą noriu pabrėžti, kad musulmonų migrantų keliamas pavojus yra labai realus: aš kalbu tiek apie fanatišką religinį terorizmą, tiek įprastą nusikalstamumą (vieša paslaptis, kad hidžabų ir parandžų gerbėjai ypatingai mėgsta prievartauti). Ne kiekvienas gaisras mūsų planetoje yra uždegtas rusiškais degtukais. Tačiau nėra tokio, į kurį Rusija gausiai nepiltų benzino..

Norite daugiau pavyzdžių? Štai, prašom. Neseniai buvo atskleista ilgametė ir plataus masto destrukcinių akcijų ir provokacijų programa, skirta kurstyti antiukrainietiškas nuotaikas Lenkijoje ir kitose Rytų Europos šalyse (įskaitant, pagal visus duomenis, ir paminklų bei kapaviečių išniekinimus). Organizatorius – Aleksandras Usovskis, etninis rusas, Baltarusijos pilietis. Viską kuravo ir finansavo – gerai žinomas „Vieningos Rusijos“ funkcionierius Konstantinas Zatulinas.

Atskirai reikia paminėti ir rusų agresorių reakciją ir pareiškimus Hagoje prasidėjus ukrainiečių ieškinių ir pretenzijų svarstymams. Pasirodo, Donecko „kovotojai“ visus ginklus, įskaitant tankus ir raketų paleidimo įrenginius, gauna ne iš savo rusų šeimininkų, o „netyčia randa savo šachtose“; tuomet puolama neigti Viktoro Janukovyčiaus laišką Putinui su prašymu įvesti rusų kariuomenę į Ukrainą – taip, taip, tą patį laišką, su kuriuo Vitalijus Čiurkinas visai neseniai ant ausų statė visas Jungtines Tautas (beje, prisiminkite, kur dabar yra Čiurkinas, bei užduokite sau klausimą: kokio skandalo bijodami JAV Valstybės departamentas ir Niujorko teisėsaugos departamentas uždraudė teismo medicinos ekspertams viešai paskelbti jo mirties priežastį?). Kaip jau ne kartą esu sakęs: rusų melo įžūlumui prilygsta tik jo kvailumas.

O kaip klostosi reikalai pačioje Blogio imperijoje? Ogi taip: Rusijos valdžia nesiims vykdyti Europos Žmogaus teisių teismo nutarimo dėl kovos su policijos vykdomais kankinimais. Tai patvirtinama Rusijos atsakyme į mirtinai Peterburgo (Rusijos kultūros sostinės!) policijos sumušto Deniso Vyržikovskio motinos pateiktą skundą. „Pranešame jums, kad Rusijos valdžia nesiims draugiškai spręsti šio ginčo“, rašoma dokumente.

Štai taip – tiesiai ir atvirai. Išsigimėliai net dėl tarptautinio įvaizdžio nebebando apsimesti esą žmonės.

Užtai „Rospotrebdadzor“ – Rusijos Federacijos vartotojų sanitarinės ir epidemiologinės gerovės valdymo ir priežiūros departamentas – per metus sunaikino 450 tonų uždrausto maisto; Maskvoje sunaikintas dešimtmečius priešais Maskvos valstybinį universitetą buvęs gėlynas, kad būtų galima čia surengti eilinę orgiją Krymo užėmimo garbei; o tuo tarpu pačiame Kryme vaikams buvo uždrausta žaisti futbolą, paskelbus šią veiklą „nesankcionuotu mitingu“. Na, ir teisingai – futbolas sukurtas Anglijoje ir kelia tiesioginę grėsmę rusiškosioms „dvasinėms sąsagoms“! Vaikai Rusijoje privalo žaisti visiškai kitus žaidimus, pavyzdžiui, šturmuoti Reichstagą, kurį specialiai tam tikslui Rusijos gynybos ministerija stato Pamaskvės „Patrioto“ parke. Keista, kad ne Kapitolijų, kas nuolat žadama rusų internetinėje erdvėje...

Dar kartą noriu pabrėžti – reikalo esmė yra ne tik pats Putinas ir jo chunta, kaip iki šiol mano tie, kurie tiki „Geros europietiškos rusų tautos“ idėja. Ši chunta yra ne priežastis, o pasekmė, natūraliai iš rusų tautos gimęs produktas. Tautos, kuri savo valdžios nusikaltimus palaiko 95 procentų dauguma (dar kartą priminsiu, kad „Krymas mūsų“ reitingas yra aukštesnis už Putino reitingą) ir su kiekvienais metais vis labiau dievina Staliną ir SSRS. Beje, čia jaučiu pareigą paminėti dar vieną klaidingą įsitikinimą, kalbant apie istorinius įvykius, reiškinius, sprendimus ir veiksmus: „Ne, tai ne rusai, o sovietai.“ Sovietinė sistema – be jokios abejonės, pati žiauriausia, žvėriškiausia ir didžiausios priespaudos sistema istorijoje – taip pat buvo ne priežastis, o pasekmė: per šią sistemą rusai pagaliau atrado geriausią savo mentaliteto įsikūnijimą. Kaip tik dėl tos priežasties į tą sistemą jie taip veržiasi net ir šiandien, kai to jau nebegalima paaiškinti nežinojimu.

Iš tiesų rusai visada tokie buvo. Net ne nuo Ivano Rūsčiojo, kurio terorui jau nebebuvo jokio pasipriešinimo, o nuo paties Andrejaus Pamaldžiojo laikų. Įdomiausia yra tai, kad kai kalbame apie rusų žiaurumą, kalba eina apie žiaurumą net saviškiams. Piktdžiuga, pavydas, neapykanta laisvei ir panieka žmogui visada puikiai derėjo ne tik su vergišku nuolankumu ir keliaklupsčiavimu, bet ir stebėtinu – turint galvoje, apie kokio dydžio tautą kalbame – talento trūkumu ir vidutinybės viešpatavimu. Iki pat XVIII amžiaus Rusijoje VISIŠKAI nebuvo nei mokslo, nei meno (trafaretinis Bizantijos ikonų kopijavimas nesiskaito) – visa tai teko atvežti iš Europos. Kremlių ir Aukso Žiedą statė italai. Iš visų „didžiųjų rusų mokslininkų“ grynakraujis buvo tik Michailas Lomonosovas (tačiau jo moksliniai pasiekimai ir nuopelnai yra, švelniai tariant, pasiskolinti).

Rusai praktiškai nieko neturi savo. Vyžos, matrioškos, vatinės striukės – vatnikai(!), net tas pats komunizmas ir stačiatikybė, net abėcėlė ir pats šalies pavadinimas, pavogtas iš istorinės Rusios – Ukrainos – viskas yra svetima. Sava tik niekšybė, piktumas ir agresija, gyvuojantys tiek pat amžių, kiek egzistuoja pati Rusija. Ši šalis – parazitas, mintanti Vakarų civilizacijos pasiekimais ir tuo pat metu jai priešiškas ir kenkiantis.

Kaip tai gali nutikti, kad visos giminingos ir kaimyninės tautos, įskaitant ir slavus, ir net finougrus (kuriems rusus mėgsta priskirti neišprusę rusofobai, nors to nepatvirtina jokie genetiniai tyrimai), – tautos kaip tautos, tik iš Rusijos gavosi kažkoks milžiniškas, grubus, šimtagerklis, nuolat lojantis monstras, kaip Rusiją savo 1790-aisiais išleistoje knygoje „Kelionė iš Peterburgo į Maskvą“ pavadino rusų rašytojas ir filosofas Aleksandras Radiščevas?

Be jokių abejonių, prie to prisidėjo daugybė nepalankių faktorių – mongolų jungas, tamsuoliška stačiatikybė, prastas klimatas – tačiau aš esu tikras, kad lemiamą vaidmenį atliko unikalus faktorius, išskiriantis Rusiją iš visų kitų: didžiuliai mastai, paverčiantys eilinius žmones purvu tiek po valstybės galvos, tiek po vietos valdininkų kojomis. Kaip tik todėl Mongolija, praradusi savo imperiją, sugebėjo galiausiai tapti demokratija, o Ordos imperiją paveldėjusi Rusija – priešingai. Kaip tik todėl jokios „demokratinės Rusijos“ iš principo negali būti, visiškai nesvarbu, kas pas juos ateitų į valdžią. Tiktai visiškas šios valstybės sunaikinimas, jos dezintegracija į kiek galima daugiau skirtingų dalių, išgelbės pasaulį nuo problemos numeris 1.

Jurijus Nesterenka

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu