Na, aš jus juk perspėjau, kad nuobodžiaut neteks – taip ir yra. Nors naujienos iš Europos tampa vis labiau vienodos, ir po truputį kelia nuobodulį. Žinote, kas mane labiausiai stulbina liaudies pasakose? Kokie sunkiai išmokomi yra jų personažai. Visi įvykiai kartojasi mažiausiai tris kartus, pagal vieną ir tą pačią schemą: herojui yra sakoma „nedaryk to!“, jis, žinoma, tai padaro, ir kas kartą už tai yra nubaudžiamas – ir vėlgi, pagal vieną ir tą patį scenarijų (pasakų blogiukai išmone ir elgesio įvairove irgi nepasižymi). Kas kartą kažkas herojų vis išgelbsti, bet perspėja, kad „trečią kartą tai jau nebepadėsiu“ – tačiau ir šis perspėjimas yra sėkmingai ignoruojamas. Aišku, nepaisant nieko, viskas baigiasi laimingai, tačiau taip būna tik pasakose. Kurios nuo gyvenimo, panašu, dabar besiskiria tik tuo.
Taip ir naujienas apie Europoje vykstančius teroristinius išpuolius jau galima pranešinėti paprasčiausiai kopijuojant ankstesnius tekstus. „Pirmiausia, teroristinis išpuolis taranuojant žmones automobiliu. Antra, nusikaltimą eilinį kartą padarė asmuo, jau anksčiau buvęs specialiųjų tarnybų akiratyje, tačiau, kaip ir visais ankstesniais panašiais atvejais, buvo paskelbtas nekeliančiu grėsmės“, – tai, jei pamenate, yra ištrauka iš mano praėjusio straipsnio apie teroristinį išpuolį Londone. Raskite dešimt skirtumų nuo to, kas dabar nutiko Stokholme (o prieš tai – Berlyne, o dar anksčiau – Nicoje).
Nors, vienas ryškus pastarojo išpuolio skirtumas nuo visų ankstesnių vis dėlto yra: Stokholme ataką įvykdė išeivis iš Uzbekijos – kuri, žinoma, nėra Rusija, tačiau jai labai artima visomis prasmėmis, ne tik geografiškai. Kad rusų specialiosios tarnybos tenai bandomis ganosi (kaip, matomai, ir Kirgizijoje, taip puikiai atlikusioje perdavimą su Maskva sprogimų Sankt Peterburgo metro klausimu), nėra nė menkiausios abejonės. Dėmesio vertas ir įvykis Osle, kur pavyko užkirsti kelią teroristiniam išpuoliui – šįkart, pasitelkiant ne sunkvežimį, o bombą. Šios atakos ėmėsi tikrų tikriausias rusas – 17-metis jaunuolis, kuris su tėvai į Norvegiją atvyko būdamas dešimties metų. Tačiau užverbuoti tokį 15-16 metų kvailelį jo istorinės tėvynės agentams yra vienas juokas. Nereikia net realaus asmeninio kontakto – pakanka su juo „padirbėti“ per socialinius tinklus. Taip, kol kas tai tik versija, tačiau, kaip jau ne kartą esu sakęs, kalbant apie Rusiją ir jos specialiąsias tarnybas, logiškiau ir paprasčiau yra laikytis kaltumo prezumpcijos.
Užtat mūsų erelis Donas Trumpas ne juokais pradžiugino. Ir papiktino baisiausiai visą rusiškąjį internetą, kuris pavadino tai „smūgiu į nugarą“. Ir nors smūgį Sirijai aš visiškai palaikau, nesu giliai sujaudintas ir nebėgsiu iš Trumpo oponentų stovyklos užsirašyti į jo apologetų gretas, bei kitiems to daryti nerekomenduoju. Mes nepulsime tikėti pasaka apie tai, kaip tik užmetė akį Donaldas į Sirijos cheminės atakos aukas ir suvirpėjo jo siela nuo žmonijos kančių. Jis ką, iki šiol manė, kad Sirijos diktatorius, kurio sąskaitoje jau ne dešimtys, o šimtai tūkstančių (!) aukų – eilinis normalus vyrukas, tik štai būtent šie 80 (eilinį kartą) nužudytų žmonių staiga atvėrė jam akis? Taip, žinoma, mirtis apsinuodijus cheminėmis medžiagomis yra sunki ir skausminga, tačiau nejau anksčiau žuvę tūkstančiai vaikų ir moterų – palaidoti po sugriautų namų griuvėsiais, sudegę gyvi, sudraskyti į gabalus „konvencijas atitinkančių“ Assado ir rusų bombų bei granatų – mirė labai lengva ir malonia mirtimi? O juk ir cheminį ginklą Assadas panaudojo ne pirmą kartą.
Ne, viskas – kaip ir visada – yra kur kas paprasčiau ir ciniškiau: Trumpo ir jo komandos ryšių su Kremliumi skandalas gresia išsiplėsti iki tokių mastų, kad prieš jį nublanktų visi ligišioliniai „geitai“ (juk vis dėlto dar niekada istorijoje JAV prezidentas nebuvo priešiškos vyriausybės statytinis, į valdžią atėjęs dėl minėtos vyriausybės veiksmų, kurie iš esmės yra tikrų tikriausia agresija prieš Ameriką), jo vertinimo reitingai muša visus įmanomus antirekordus, garsiai apskelbiamos iniciatyvos žlunga viena po kitos – skubiai reikia kažko imtis! Ir štai, pasipainioja tokia puiki galimybė: a) pademonstruoti, kad jis visai ne Putino marionetė, b) ne žodžiais, o darbais įrodyti, kad jis yra kietesnis už silpnąjį Obamą ir c) „nedidelio pergalingo karo“ pagalba pakelti savo reitingus (šiuo aspektu jiedu su Putinu panašūs kaip du vandens lašai, nors ir kariauja skirtingose pusėse).
Tačiau, kaip Goethes „Fauste“ sakė Mefistofelis – aš esu „dalis jėgos, kuri tik blogio siekia, tačiau jos darbai geri“. Kokie bebūtų Trumpo motyvai, šiuo atveju jo veiksmai buvo teisingi. Ir net tas emociškai daugeliui (įskaitant ir mane) nemalonus faktas, kad rusai apie smūgį buvo įspėti iš anksto, bei buvo stengiamasi į juos nepataikyti (tai padaryti pavyko), greičiausiai nebuvo eilinė kvailystė ar paikas pataikavimas. Greičiausiai, šis „geros valios ženklas“ yra savotiškas ultimatumas: mes padėsime jums išvengti aukų savo tarpe, tačiau ir jūs nesugalvokite trukdyti mūsų raketoms.
Iš esmės Rusija atsidūrė cugcvango situacijoje (situacija šachmatų žaidime, kai žaidėjo pozicija, kurią jis būtų linkęs išlaikyti, yra geresnė, nei ta, kuri susidarytų po bet kurio jo privalomo ėjimo – red.): arba, po visų jos propagandinių sapalionių apie „nuo neatpažintų amerikietiškų skraidančių objektų patikimai apsaugotą Sirijos dangų“, patirti milžinišką pažeminimą, visam pasauliui pademonstravus savo bejėgystę (įskaitant ir bet kokius jos sąjungininkus bei jos oro gynybos sistemų pirkėjus), arba išdrįsti stoti į karinę konfrontaciją su pačia Amerika, numušti porą-trejetą raketų, o mainais prarasti ne tik daugybę technikos ir Sirijos teritorijoje dislokuoto eilinio karinio personalo (ai, kas ten tą mailių skaičiuoja – bevardžių kapų pakaks visiems), bet ir patyrusių karo lakūnų, kurių Papildomos Chromosomos Šalyje visada jaučiamas didžiulis trūkumas. T. y. – arba visų akivaizdoje gauti per veidą ir nepajudinti nė pirštelio, arba pabandyti pasipriešinti ir likti be dantų. Kaip ir buvo galima tikėtis, Putinas pasirinko pirmąjį variantą. Kaip jau ne kartą sakiau, šis skurdus menkysta yra bailys, o ne fanatikas – jis šakojasi tik prieš tuos, kurie bando su juo diplomatiškai susitarti (t.y., pagal jo supratimą, pademonstruoja silpnumą), o prieš jėgą jis iš karto suskysta. Tiesa, kai tik stipruolis, padaręs savo, atsitraukia pakankamu atstumu, nuskriaustasis, kaip tokioms menkystoms būdinga, pavymui sušunka „tegu dar nors piršteliu paliečia, aš jam tada parodysiu!“.
O štai to geriau daryti nereikėtų. Apskritai, Putinas man labai primena vieną mano pažįstamą tarakoną. Mūsų pažintis, tiesa, buvo neilga, nes, mane pamatęs, jis puolė slėptis ne į patį giliausią kampą, bet po tuo batu, kuriuo aš ruošiausi jį pribaigti. Rusijos pseudofiureris šitaip elgiasi visą laiką, o ypač po įsiveržimo į Ukrainą, ir iki šiol gyvas ir sveikas yra tik todėl, kad Vakarai nesiima trenkti tuo batu, o kas kartą patraukia koją ir bando pratęsti dialogą. Ar yra kokia nors viltis, kad pagaliau Trumpas, tiek kartų kalbėjęs apie didžiulį norą bendradarbiauti su tarakonu, galiausiai pradės jį naikinti? Ne už Ukrainą (nors tai jau seniausiai reikėjo padaryti), tai nors už Siriją, ar bent jau tam, kad pakeltų savo reitingus, ar iš pasipiktinimo Putino įžūlumu, tai visai nesvarbu, svarbiausia – naikinti!
Labai norėtųsi tuo tikėti. Tada kas vyksta po puikios, bet, deja, vienkartinės operacijos ir visų tų nuostabių pareiškimų (įskaitant ir JAV sąjungininkes), kad būtina likviduoti Assado režimą, o jo sąjungininkei Rusijai paskirti naujas sankcijas? Kas vyksta po to, kai buvo oficialiai pripažinta, kad Rusija, kaip minimum, žinojo apie cheminę ataką ir kad ligoninę, į kurią buvo vežamos atakos aukos, ir kuri vėliau buvo bombarduojama (akivaizdu, kad siekiant paslėpti pėdsakus), aptiko būtent rusų bepilotis lėktuvas?
Ogi vyksta spaudos konferencija su Seanu Spiceriu priešakyje, kurioje jis pakartojo tas pačias nesąmones, kurios Blogio imperijoje buvo sutiktos aplodismentais, kai dar buvo manoma, kad „Trumpas mūsų“: kad Amerika „nesiims pasaulio policininko, kuris duodasi po visus kraštus, vaidmens“, kad „sekretorius Tillersonas bandys įkalbinti Maskvą imtis veiksmų prieš ISIS“, kad JAV „svarstys galimybę imtis tolimesnių veiksmų“ prieš Assadą, tačiau tik tokiu atveju, jei jis dar kartą panaudos cheminį ginklą. O jei nepanaudos, tai net nesiims „svarstyti galimybės“ – „konvencijas atitinkančiais“ ginklais tegu sau skerdžia žmones, kiek tinkamas.
Kaip tose mano minėtose pasakose.
Jurijus Nesterenka
