Vėlų rudenį miršta medžiai, gėlės. Gamta pasirengia, kad pergyvenusi mirtį, vėl atgimtų. Žmonės panašūs į gamtą: gimsta, auga, pasensta ir miršta. Todėl prasmingai, kad Vėlinės švenčiamos vėlų rudenį.
Lietuviai visada gerbė mirusiųjų atminimą. Kapines laikė šventomis ramybės vietomis, šimtmečiais išsaugojo ir iš kartos į kartą perdavė pagarbos mirusiems ir jų atminimo papročius.
"Kas yra Vėlinės?" – kasmet paklausiu savo antrokų. „Kai važiuojame į kapines, deginame žvakutes“, – atsiliepia mažieji. Neretai, viena kita mergaitė nubraukia liūdną ašarėlę. „Teisingai, bet ir kur kas daugiau“, – atsakau jiems.
Vėlinės minimos lapkričio 2-ąją dieną. Šiemet tai kaip tik šeštadienis. Savo klasėse visi mokytojai kalbėjo apie šios dienos apeigas Lietuvoje, atitinkamai pagal savo auklėtinių amžių. Bene visa mokykla – nuo 1-ojo iki 10-ojo skyriaus susirinko į koplyčią dalyvauti šv. Mišiose.
Kunigas Gediminas Keršys kvietė pasimelsti ir pagerbti mus palikusius artimuosius, uždegti žvakutę jų atminimui. Juk žvakės ugnis simbolizuoja gyvųjų ir mirusiųjų ryšį. Žvelgdami į liepsną, mes trumpam pamirštame save ir susiliejame su praeitimi. Mes pajuntame šio pasaulio trapumą ir daromės geresni.
Smagu matyti, kad šv. Mišioms patarnavo mūsų mokyklos mokiniai: Laura Aleksonis, Max Bruzga, Benas Mongirdas, Domas Rašymas. Jie skaitė maldas, patarnavo Kunigui.
Kaip visada, ČLM dainavimo mokytojos ir choro vadovės Dalios Gedvilienės pianino skambesys bei jaunieji choristai papuošė Mišias.
Manau, iš koplyčios ne vienas išsinešėme įžiebtą žvakės ugnelę širdyje – atgaivintus prisiminimus apie Anapilin išėjusius artimuosius. Ugdome naująją, dvasingą lietuvių kartą, kuri brangins protėvius, tradicijas ir papročius.
Čikagos lituanistinės mokyklos 2 sk. mokytoja Daiva Juzėnas