Dar visai neseniai labai nedaug žmonių galėjo pasigirti kada nors matę vilką laukinėje gamtoje. Dabar, dėl jų populiacijos atkūrimo Jeloustouno nacionaliniame parke, vis daugiau ir daugiau amerikiečių gauna progą susipažinti su šiais nuostabiais gyvūnais. Vis dėlto, daugumai fermerių ir medžiotojų vilkai, kaip ir kojotai, tėra kenkėjai, kuriuos būtina išnaikinti.

Savo knygoje „Wolf Nation: The Life, Death, and Return of Wild American Wolves“ Brenda Peterson atveria mums šių plėšrūnų pasaulį. Kalbėdama su „National Geographic“ savo namuose Sietle, ji paaiškino, kaip kilo kultūrinis karas dėl vilkų, kodėl tokia daugybė vilkų gynėjų yra moterys, ir kodėl būtina atgaivinti vilkų populiacijas.

- Šiandien esate aistringa vilkų teisių gynėja, tačiau gimėte kitoje barikadų pusėje, medžiotojų šeimoje. Kas tai lėmė ir kaip vaikystės patirtys įtakoja jūsų darbą?

- Nuostabus klausimas! Aš tikrai augau „priešų stovykloje“, jeigu taip galima sakyti, Plumaso nacionaliniame parke, Sieros aukštikalnėse šiaurės Kalifornijoje, ir gimiau medžiotojų šeimoje. Tačiau didelė dalis medžiotojų netiki vilkų žudymu; jie tiki ekologiška medžiokle ir sąžininga etika. Aš augau su tokiais medžiotojais, kurie mane mokė, kad vilkai yra geri. Tai padeda man ir dirbant su laukine gamta ir nykstančiomis rūšis. Aš galiu kalbėtis su medžiotojais ir fermeriais ir ieškoti bendrų sąlyčio taškų.

- Kodėl ši tema visuomenėje yra tokia poliarizuota?

- Nes vienoje pusėje stovi žmonės, kurie jaučia aistrą tam, už ką kovoja, o kitoje pusėje yra medžiotojai ir fermeriai, kurių nuomonė dominuoja nuo to laiko, kai mes tapome šalimi. Ši aistra yra gilesnė nei politika. Tu arba priklausai stovyklai už vilkus, arba stovyklai prieš vilkus. Ir jie nesikalba vieni su kitais. Vienas iš būdų kažką pakeisti yra pradėti dialogą.

- Sakote, kad USDA vien 2015 m. nužudė mažiausiai 3,2 mln. laukinių gyvūnų, įskaitant lokius, vilkus, kalnų liūtus ir lūšis. Iš kur tokie skaičiai?

- Mes kalbame apie Laukinės gamtos tarnybą, kurią „The New York Times“ apkaltino veikiant vyriausybės šešėlyje. Jie yra tie, kuriuos iškviečia, kai reikia suvaldyti medžiojančią vilkų gaują, ir jie neturi jokių ribų. Tai yra specialieji agentai, veikiantys prieš gamtą. Kadangi jie dirba slapta, sunku rasti tikslios statistikos, todėl jie daro, ką nori. Tik dabar juos pradedama traukti į dienos šviesą ir reikalauti atsakomybės.

Iš 3,2 mln. laukinių gyvūnų, kuriuos USDA ir Laukinės gamtos tarnyba nužudė 2015-aisiais, remiantis jų pačių duomenimis, 415 buvo pilkieji vilkai. Tačiau šios tarnybos nėra vienintelė grėsmė vilkams. 2011 m. šešiose valstijose – Montanoje, Aidahe, Vajominge, Minesotoje, Viskonsine ir Mičigane – buvo panaikinta federalinė apsauga vilkams, ir Biologinės įvairovės centras dabar skaičiuoja, kad nuo to laiko privatūs piliečiai sumedžiojo daugiau kaip 3 762 vilkus.

- Prezidentas Donaldas Trumpas ir Respublikonų partija planuoja keisti Nykstančių gyvūnų apsaugos aktą ir privatizuoti federalines žemes. Kaip tai paveiktų vilkų populiacijas?

- Tai būtų katastrofa visai gamtai. Šis prezidentas neturi jokio patirties su gamta. Jis miesto berniukas, o vienintelis jo vaikų santykis su gamta yra per medžioklę. Mes pasiekėme tokį puikų progresą 10-ajame dešimtmetyje, bet dabar vyksta tikras regresas, ir jis kelia grėsmę ne tik vilkams, bet ir kitiems gyvūnams. Praėjusią savaitę aš kalbėjausi su moterimi iš „Defenders of Wildlife“ organizacijos, ir ji man papasakojo, kaip vienas vyras iš Vajomingo, kur neseniai buvo panaikinta vilkų apsauga, jai paskambino tam, kad pasigirtų, jog jis įsėdo į savo sniegomobilį, vaikėsi laukinę vilkę 30 mylių, kol ši susmuko iš nuovargio, ir tada ją nušovė.

- Vilkai taip pat turi savo gynėjų. Papasakokite mums apie nuostabią moterį Amaroq Weiss ir kodėl tiek daug moterų yra įsitraukusios į vilkų apsaugą.

- Taip, tai tikrai įdomu. Aš praleidžiu daug laiko ir su banginiais bei delfinais, kurie yra mano kita aistra, ir dauguma jų gynėjų yra vyrai. Mes tik dabar pradedame išsiaiškinti, kad vilkų gaujos yra matriarchalinės. Ir tokios moterys kaip Amaroq Weiss yra vienos didžiausių vilkų gynėjų. Kartą aš jos paklausiau, kodėl tiek daug moterų susidomi vilkais ir jų apsauga, ir ji man atsakė, kad, kaip ir vilkų gaujos, moterys taip pat puikiai moka bendradarbiauti. Amaroq gyvena San Fransiske ir yra Biologinės įvairovės centro vilkų specialistė Vakarų pakrantėje. Ji yra kilusi iš kaimo, todėl randa ryšį su fermeriais ir su kitais aktyvistais. Ji pati sako, kad jos klientai yra laukiniai vilkai. Ji labai šauni moteris.

- Savo knygoje rašote, kad kai kurie vilkai, kaip ir žmonės, yra legendos. Papasakokite mums nuostabią istoriją apie vilkę, žinomą kaip „06“ – ir kuo ji patraukė visos šalies dėmesį.

- Ji buvo garsiausia vilkė pasaulyje. „06“ gimė 2006 metais, nuo to ir kilo jos vardas. Jos istorija, kaip ir daugybės kitų Jeloustouno vilkų, yra tikra legenda. Ji buvo labai nepriklausoma, ir kai ji pasitraukė iš savo gaujos, kuri tuo metu badavo, žmonės manė, kad ji viena neišgyvens, nes tik 20 proc. vilkų kada nors būna vieni. Paprastai jie iškart ieškosi naujos gaujos arba partnerio. Bet „06“ visus metus praleido gyvendama viena, o tam jai prireikė labai didelės narsos ir įgūdžių, kad ji išgyventų žiemą. Kai ji pagaliau rado partnerius, tai buvo du broliai vilkai, kurie buvo jauni ir mažai ką išmanė. Tačiau ji priėmė sprendimą, kad du partneriai jai bus geriau nei vienas. Laikui bėgant, ji išmokė juos medžioti, ir jie turėjo kelias vadas jauniklių. Ji dažnai būdavo matoma medžiojanti net ir tada, kai laukėsi ar maitino vilkiukus. Galiausiai du broliai vilkai ją prisivijo ir patys tapo tikrai puikiais medžiotojais. Visi, kas pamatydavo „06“, negalėdavo jos pamiršti, nes ji buvo tokia nuostabi, tokia graži ir galinga. Ji viena pati galėdavo sumedžioti 700 svarų sveriantį briedį. Tai neįtikėtina!

- Ar ji mirė sava mirtimi?

- Tragiška, bet ne. Ir būtent todėl visiems reikia susirūpinti dėl medžioklės. Vilkai nesupranta, kad jie gyvena „parke“. Bet vos tik jie iškelia už jo koją, staiga juos gali medžioti visi vilkų medžiotojai. Kadangi „06“ turėjo didelę šeimą, kurią reikėjo išmaitinti, ji ir jos šeimynykščiai kartais išeidavo už Jeloustouno parko ribos. Pirmą kartą, kai jie tai padarė, buvo nušautas vienas iš jos partnerių ir jie visi sugrįžo atgal į parko prieglobstį. Bet kai jie dar sykį išėjo už parko, medžiotojas nušovė pačią „06“. Tai buvo šūvis, kurį išgirdo visas pasaulis.

- Kiek galvijų vilkai pražudo kiekvienais metais?

- Tos kalbos, kad vilkai nužudo daugybę galvijų, yra mitas, kurį skatina galvijų pramonė. Vilkai yra atsakingi už maždaug 0,2 proc. visų galvijų ir jų jauniklių mirčių, ir už šiek tiek didesnę dalį avių ir ėriukų mirčių. Daugumą mirčių sukelia ne vilkai ar kokie kiti plėšrūnai, bet kvėpavimo takų ir virškinimo sistemos ligos, kiti susirgimai, oro reiškiniai ir gimdymo komplikacijos.

- Savo knygos pabaigoje jūs cituojate Dougą Smirthą, Jeloustouno projektų vadovą, kuris sako: „Vilkai sugrįžo todėl, kad žmonės to norėjo.“ Kaip visuomenės nuomonė padeda kurti vilkų ateitį ir kaip mūsų skaitytojai galėtų prie to prisidėti?

- Laukinių gyvūnų apsauga priklauso nuo fermerių, medžiotojų ir vyriausybės malonės. Tačiau dabar, kai tiek daug žmonių pradėjo rūpintis vilkais, jie nori, kad jų balsą išgirstų laukinės gamtos tarnybos. Vienas geriausių dalykų, kuriuos galite padaryti, tai prisidėti prie tokių tarnybų darbo. Anksčiau jų darbuotojus galėdavo skirti tik gubernatoriai, bet dabar kandidatuoti gali visi. Taip pat rekomenduočiau prisijungti prie nevyriausybinių organizacijų, tokių kaip „Defenders of Wildlife“ ar „Natural Resources Defense Council“. Na, o vaikams visuomet patariu priglausti naminį gyvūną ir visą gyvenimą juo rūpintis, jį saugoti, ir mokytis jį suprasti, nes Jacquesas Cousteau (prancūzų aplinkosaugininkas – red. past.) yra pasakęs: „Žmonės saugo tai, ką jie myli.“ Viena mėgstamiausių mano organizacijų yra „Kids4Wolves“, kurią įkūrė maža mergaitė. Ji visiškai pasišventusi Jeloustouno vilkams. Šiuo metu Trumpo administracija vykdo regresą, bet nemanau, kad tai tęsis amžinai, tad vilties dar yra. Tačiau mums visiems būtina už tai kovoti.