Kaune ketvirtadienį prasidėjo sutartinių maratonas „Suburtynė“. Lietuviškos sutartinės Čiurlionio dailės muziejaus sodelyje be pertraukos bus giedamos visą parą. Organizatorių tikslas šiemet – pristatyti šokamąsias sutartines. Prisijungti prie sutartinių maratono kviečiami ir klausytojai.
„Suburtynės“ iniciatorė Skaidra Jančaitė yra profesionali dainininkė, menininkė, pedagogė. Kūrybinėje biografijoje – įvairių meno sričių, skirtingų muzikos žanrų atlikimai Lietuvos ir užsienio scenose, koncertuose, festivaliuose. S. Jančaitei yra pažįstama opera, teatras, performanso menas, eksperimentinė muzika, balso improvizacijos, meninė fotografija, o pastaruoju laikotarpiu – ir lietuviškosios sutartinės. Jų moko ne tik norinčius giedoti Lietuvoje, ne vienerius metus ją kviečiasi lietuvių išeiviai JAV. Jiems atveždavo ir savo kurtas fotografijas apie gimtą šalį, kurios papildydavo ir tarsi iliustruodavo lietuvių folkloro dainas.
„Sutartines atradau per vieną labai artimą ryšį, su Surkių šeima. Būdavo – jie susirenka ir gieda. Ir gieda tokias dainas, kurių aš nežinau. Kaip lietuvių išeiviai Amerikoje sako – šitos dainos man svetimos, bet jau tokios gražios, tokios gražios. Taip buvo ir man.“ Išgirdusi ir pačią sutartinę susitikus vis prašydavo padainuoti. „Nes labai gera nuo šių dainų, jos tokios tyros ir skambančios. Ir kiekvienas gali jas dainuoti“, – S. Jančaitė kviečia visus būti šių ypatingų lietuviškų daugiabalsių polifoninių dainų giedojimo misterijoje.
Menininkė sako, kad jai pavyko išgyventi ir savo svajonę – patirti sutartinę iki galo. „Iki to transo, kurį, sako, galima pajausti. Ir labiausiai jį matau žmonėse. Kai mes susitinkame, o šiais metais kas mėnesį žmonės renkasi ir gieda, po tų dviejų valandų visi pasikeitę, visiems gera ir nori tai tęsti“, – sutartinių giedojimą ji vadina lietuviška transformacija, lietuviška meditacija ir malda, ir pastebėjo, kad ji tinka ne tik lietuviams. „Sutartinių giedoti susirenka ir japonai, korėjiečiai, ir Norvegijoje teko žmones įtraukti į sutartinę, ir JAV bei kitur“. Ir svajoja apie sutartinės kelionę per Lietuvą, o galbūt ir per pasaulį.
Ieškoti tamsoje paslėptos brangenybės
Skaidra Jančaitė gimė ir augo Kaune, dabartinėje Kauno J. Gruodžio konservatorijoje mokėsi choro dirigavimo, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, baigė docentės J. Grickienės ir profesoriaus V. Noreikos solinio dainavimo klasę. Vėliau tobulinosi dainavimo meistriškumo kursuose Danijoje, Prancūzijoje, Austrijoje ir kt. Dirbo LMTA, Kauno J. Naujalio menų gimnazijoje. Koncertavo klasikinės ir šiuolaikinės muzikos koncertuose, festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje.
Visgi prigimtimi linkusi eksperimentuoti S. Jančaitė yra išbandžiusi įvairias meno sritis bei jų jungtis. „Labai daug visko buvo. Aš niekada nėjau į teatrą dirbti, tačiau buvau kviesta vaidmenims operai, kviesta vaidmeniui teatre ar filme, kaip tokios pastovios darbo vietos neturėjau. Savo projektams kūriau ir fotografijas, jei derinosi projekto idėja ir mano fotografijų idėja.“ Menininkę nuolat traukia nauja, tad kūrybiniame kelyje atsirado ir performanso menas, eksperimentinė muzika.
„Performansai atėjo per tai, kad reikia dar kažką išdrįsti, pavyzdžiui susikalbėti tiesiogiai su menininkais, be režisieriaus. Ne klausyti, ką režisierius tau pasakys daryti, bet surasti tą giją, surasti tą svarbą, mintį, idėją, kuri gali veikti ir rimčiausioje scenoje, ar kur nors, pavyzdžiui, Tbilise, Kopenhagoje per lietuvių dienas tiesiog gatvėje vyksta vyksmas. Patiko eksperimentuoti“. Taip 10 metų vyko japonų kultūroje gimusio butoh šokio projektai su latvių režisieriumi, pantomimos meno pradininku Lietuvoje Modriu Tenisonu ir ilgamete jo kūrybinių projektų bičiule, performanso meno ir butoh atlikėja Simona Orinska.
Pajutusi, kad tarsi prisijaukino vieną sritį, S. Jančaitė imdavosi naujo projekto. „Suprantu, kad tai veikia, o aš einu ieškoti kitos tamsoje paslėptos brangenybės, kurią galėčiau ištraukti ir kitiems padėti ja naudotis. Tokia tarsi mano misija“, – ir sako, kad sutartinės ją pačios „pasiėmė“.
„Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus pakvietė pravesti muziejaus naktį. Tikriausiai norėjo kažko naujo, o aš pajutau – kaip gerai su Čiurlioniu skambėtų sutartinės, kaip gražiai su jo sonatomis derėtų. Na ir pasikviečiau savo mokines, kurios labai gerai giedojo sutartines, sukūrėme „Skaidrumų“ ansamblį“.
Vėliau tame pačiame muziejuje su kūrybiniu projektu lankęsis M. Tenisonas pasiūlė S. Jančaitei vidiniame muziejaus kiemelyje organizuoti trijų valandų sutartinių maratoną. 2020 metais čia įvyko pirmoji jos vedama „Suburtynė“, sutartinės buvo giedamos nepertraukiamai visą parą. „Po dviejų mėnesių Modris išėjo, gal nusiraminęs, kad įvyko geras dalykas“, – ambicingo užmojo pradžią, kad lietuviškų sutartinių giedojimas sklistų kuo plačiau ir pakylėtų, prisimena S. Jančaitė.
Sutartinių giedojimas tinka visiems
Po pirmųjų „Suburtynės“ metų S. Jančaitė manė, kad tuo ir baigsis. Tačiau įsiklausydama į norinčius dainuoti, norinčius mokytis, burtis ir drauge giedoti, idėją tęsia ir šiemet vyks ketvirta „Suburtynė“. „Nesu aš sutartinių specialistė, pati mokausi, aš tiesiog esu tokia kaip subūrėja“, – sako menininkė.
Sutartinės yra ypatinga lietuvių folkloro rūšis. Jas vienu metu atlieka du, trys ar keturi atlikėjai ar jų grupės, kartu skamba ne tik skirtingos melodijos, bet ir tekstai, kuriuose žodžių mažai, gausu garsažodinių priedainių, archajinių žodžių. Iš kitų stilių sutartinės išsiskiria aiškia sinkopuota ritmika, sekundiniu derinimu.
Organizuodama ir vesdama pamokas S. Jančaitė siekia ir kad kuo daugiau būtų skambančių tuo tikruoju garsu, kuris numatytas vienoje ar kitoje sutartinėje, ir sako, kad pati sutartinė atneša stebuklą tada, kai „susimuša“ tarp žmonių. „Nesvarbu, kokia sutartinė. Jeigu įvyko tas, „sutrinksėjimas“ toks, net tarsi juntama materialiai, kad įvyksta kažkas tarp mūsų. Lyg materija virsta tuo garsu, o tas garsas tampa materija, visi tai pajunta. Na, tikrai tada yra gerovė“, – ir priduria, kad sutartinių giedojimas yra ne tik grožis.
„Tai yra ir vidinė transformacija. Dabar, kai kas savaitę, ar net dažniau, turime kažkur skambantį Lietuvoje ratą sutartinių, kai jos dainuojamos festivaliuose, o norintys mokytis renkasi į pamokas, manau, kad procesas jau įsisuko. Žmonės rado būdą, kaip nesėdėti prie interneto, kaip neliūdėti vienišam, kaip nesiskųsti ar nebambėti ant negerovių, bet giedoti“. Pastebi pokytį ir augantį norą mokytis, patiems giedant gyvai patirti lietuviškas sutartines ir giedojimo drauge darną.
„Šis žmonių noras man yra didžiulis atsakas. Jeigu nereikėtų pinigų gyvenime, tai aš sakyčiau – aš labai turtinga“.
Sutartinių giedojimą ji prilygina ir meditacijai, ir maldai.
„Žmonės niekada negiedoję, niekada negirdėję tų sutartinių, ateina ir patraukia juos. Jie sako – mes atsigauname, mes norime, geriau jaučiamės. Aš matau, kaip jie pasikeičia“, – tikina ji.
Sutartines vienu metu gieda keli atlikėjai, kartu skamba skirtingos melodijos, tekstai. Juose – daugiausia garsiniai priedainiai. Sutartinių maratone dalyvauja 6 sutartinių giedotojų grupės, ansambliai.
Organizatoriai prie giedotojų prisijungti ragina ir dieną arba naktį į kiemelį užsukusius klausytojus. Nerimaujančius dėl gebėjimų ar balso jie drąsina gera akustika.
„Ji palanki ne tiems, kurie moka gerai ir norėtų parodyti, ką moka, bet tiems, kurie ateina pirmą kartą ir pajunta, kad jie dainuoja. Nes akustika padeda pajusti, kad turi balsą“, – aiškina S. Jančaitė.
Sutartinių maratonas organizuojamas ketvirtus metus. Šiais metais organizatoriai sako kėlę tikslą muziką papildyti ir judesiu – pristatant šokamąsias sutartines. Dėl aiškiai išreikštos ritmikos šokamosiomis laikomos didžioji dalis sutartinių.
Maratonui įpusėjus, jį judesiu vėlų pirmadienio vakarą, papildys ir latvių ansamblis „Buto lab“ pristatantis judesio meno ir japonų buto šokio performansą, pavadintą „Gyjambesišaknijantgyjam“. Šokėjų trupė kaip simbolį pasitelkusi Latvijos pajūryje surinktas šaknis, kalba apie moterišką energiją, senovę ir protėvius.
„Kiekvienas turime protėvius. Žinome, kokia traumuota yra mūsų praeitis, visuomenė. Tačiau kad ir kaip skaudu, mes, menininkai norime kelti šiuos klausimus. Skaudžios praeities atvėrimas yra tam tikras gijimas“, – sako menininkė Simona Orinska.
Lietuvių sutartinės yra įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
