Gyvenimo skambesys

Režisierius: Hong Khaou. Vaidina: Pei-pei Cheng, Ben Whishaw, Andrew Leung, Peter Bowles, Naomi Christie, Morven Christie

Šiame kameriniame, tačiau labai paveikiame kūrinyje subtiliai ir elegantiškai yra griaunami amžiaus ir kultūrų, seksualumo ir gėdos barjerai. „Gyvenimo skambesys“ pasakoja istoriją apie užsimezgusį ryšį tarp kinų ir kambodžiečių kilmės motinos bei brito vaikino, kuris buvo jos mirusio sūnaus „geriausias draugas“. Šis debiutinis iš Kambodžos kilusio ir Londone kuriančio režisieriaus Hong Khaou darbas atskleidžia puikų režisieriaus susikalbėjimą su aktoriais, ir aštrią klausą vidiniam juostos ritmui, kuriame palaipsniui atsiskleidžia dviejų pagrindinių veikėjų širdgėla ir praradimo skausmas. Jiems abiems tenka įveikti ne tik kalbos barjerą, bet ir išsiveržti iš savo privataus skausmo gniaužtų. Puikiai sutiktas festivaliuose, šis labai žmogiškas filmas nesumuš populiarumo rekordų bilietų pardavimo kasose, tačiau labai džiugu, kad jis buvo atvežtas ir iki JAV - jis tikrai yra gaivaus oro gurkšnis akiplėšiškų komedijų ir „blokbasterių“ panoramoje. Simboliška, kad beveik visas filmo veiksmas vyksta patalpose - juk ir pačiai juostai yra įdomiausi žmonių vidiniai išgyvenimai, o ne įvykių sekos.

Pirmuosiuose filmo kadruose išvystame beveik sapnišką sceną, kurioje šešiasdešimtmetį peržengusi Džun (Cheng Pei-pei) mandarinų kalba bendrauja su sūnumi Kai (Andrew Leungas). Akivaizdu, kad jų santykiai yra šilti, artimi ir žaismingi, tačiau moteris išreiškia ir apgailestavimą, kad sūnus nuo jos vis tolsta, o ji jaučiasi, lyg jo gyvenime atsiduria antroje vietoje po jo kambarioko ir geriausio draugo Ričardo.

Iš šio pokalbio žiūrovams tampa aišku, kad Kai ir Ričardas yra daugiau nei draugai, nors Džun nieko neįtaria (arba tiesiog nenori pripažinti). Vos po kelių akimirkų mums atskleidžiama, kad ji iš tiesų nesikalba su sūnumi, o tiesiog prisimena jųdviejų pokalbį. Paaiškėja, kad Kai neseniai tragiškai žuvo, o Džun leidžia vienišas dienas senelių namuose Londone - o kaip gali būti kitaip, ji juk visiškai nekalba angliškai.

Kartą ją aplanko Ričardas, kuris tikisi pabendrauti su vieninteliu gyvu savo prarasto mylimojo šeimos nariu. Iš pradžių Džun į jį žiūri atsargiai ir nepatikliai, net nesistengdama nuslėpti antipatijos, tačiau vaikinui sugrįžus su savo bičiule Van (Naomi Christie), kuri kalba anglų ir mandarinų kalbomis, Džun po truputį atlyžta.

Iš pradžių Ričardas Van atsiveda tam, kad ji padėtų Džun susikalbėti su šiai dėmesį rodančiu senjoru Alanu (Peteris Bowlesas), račiau greitai Van tenka versti ilgesnius, gilesnius ir neišvengiamai skaudesnius pokalbius tarp Džun ir Ričardo, pasakojant motinai apie tai, kaip gyveno jos sūnus, atsargiai nutylint apie tikrąją Kai ir Ričardo santykių prigimtį.

Tolimesnė istorijos eiga yra natūrali ir nuspėjama, be jokių pastangų nustebinti, šokiruoti ar sukrėsti žiūrovus, tačiau vis tiek prikaustanti dėmesį. Khaou susidomėjimas, įsijautimas ir simpatijos po lygiai padalinamos abiems pusėms - jis meistriškai sugeba pavaizduoti, kaip abu - Džun ir Ričardas - išgyvena prisiminimus apie jiems brangų Kai, lyg šis dar nebūtų išėjęs. Nors juosta yra labai verbali, tačiau atskleidžiamos tik minimalios veikėjų biografijos detalės, o didžiausias dėmesys skiriamas nepriekaištingai atskleidžiamoms emocijoms, kurios atrodo tokios tikros, kad net apčiuopiamos: Džun vienatvės ir susvetimėjimo jausmas prieš daugybę metų emigravus į Londoną su kinų ir prancūzų kilmės vyru; stiprus motinos ir sūnaus ryšys, kuris stabdė Kai nuo prisipažinimo apie savo seksualinę orientaciją; ir universali atsakomybės už savo senstančius tėvus prisiėmimo našta bei siekis drauge išlaikyti savo gyvenimo individualumą.

Tai labai aktorinis, beveik teatrinis geriausiąja to žodžio prasme, filmas. Cheng (Amerikos publikai geriausiai pažįstama iš juostos „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“) puikiai perteikia moters, kurios nuolatinis svetimumo jausmas pagimdė joje nuolatinį nepasitikėjimą žmonėmis, paveikslą ir labai nuosekliai bei po truputį leidžia pro apsauginius šarvus prasiskverbti jos vidinei šilumai. Jai puikią atsvarą sudaro organiškas Whishaw („Operacija Skyfall“, „Debesų žemėlapis“) Ričardas. Jų dinamiką puikiai nuspalvina ir keičia Christie vaidinama Van, kuriai nepavyksta likti nešališka ir neįsitraukti į jausmingą dviejų žmonių pokalbių dramą. Dvikalbiai trijų asmenų dialogai yra perteikti tinkamu ritmu, kartais (bet ne per daug, todėl nevarginant žiūrovų) pasikliaujant subtitrais. Tai mažo biudžeto, bet puikiai techniškai išspręstas filmas (išskyrus pernelyg melodramatišką muzikos panaudojimą), kuris tikrai yra vertas dėmesio.