- Sveikinu su kandidatūra į National Lithuanian American Hall of Fame. Esate gimęs lietuvių šeimoje JAV. Kaip visą savo gyvenimą jautėtės, labiau lietuviu ar amerikiečiu?
- Ačiū, man iš tiesų malonu. Aš visada jaučiausi ir lietuviu, ir amerikiečiu. Aš niekada jų neskirsčiau. Būti lietuviu ir būti amerikiečiu buvo puiku. Esu gimęs 1924 m., kuomet Lietuvos valstybės prezidentas buvo Antanas Smetona. Aš visada buvau tarp vyresnių žmonių ir visada jų klausiausi. Didėjant lietuvių bendruomenei Čikagoje, JAV, kuriantis laikraščiui „Draugas“, kitoms organizacijoms, mano tėvas įsitraukė į jų veiklą. Mes norėjome ne tik laisvos Lietuvos, norėjome ir geresnio gyvenimo. Patiko tai, kad Amerikoje tu tiesiog gali žemes parduoti, keisti ir panašiai, ko kitose šalyse taip paprastai nepadarysi. Mes turėjome verslą, mėgome lietuvius ir kovojome už Lietuvos Nepriklausomybę. Ir mūsų bendruomenė visada buvo Amerikos lietuvių bendruomenė. Jei norėjai remti lietuvių bendruomenę, visada turėjai remti ir Amerikos, tik susiejant jas galima buvo parodyti lietuvių bendruomenės privalumus.
Įžvelgiu, jog mažos etninės bendruomenės turi bendrą problemą - jos užsidaro ir savavališkai nepatiria tų patirčių, kurioms yra atviri kiti žmonės. Šiuo atveju jos tarsi suvaržo save. Paprasčiausiai negali tiesiog užsidaryti savam bendruomenės burbule, reikia nuolatos balansuoti. Yra tiek daug žmonių, tiek daug veiklos ir įdomybių. Amerika tau gali pasiūlyti daug - verslą, žinias, socialinį gyvenimą ir visa kita, ko tu nori. Taigi, jeigu tu nori pasinaudoti ta proga, čia tavo galimybė, visa tai gali daryti čia, bet privaloma mąstyti plačiau.
- Viename interviu esu skaičiusi, kad jūs šeimoje su tėvais šnekėjotės lietuviškai ir angliškai. Kaip suprantu, jūsų tėvai buvo plačių pažiūrų ir bent jau kalbos atžvilgiu leido rinktis?
- Mes maišydavome kalbas ir niekada nekalbėdavome viena kuria nors iš jų. Mano mama galėjo šnekėti rusiškai, tėvas buvo lingvistas, galėjo kalbėti rusiškai, ispaniškai. Jis paimdavo žodyną ir išeidavęs į gatves kalbėdavo su žmonėmis. Jo laikais buvo mokoma lotynų ir graikų kalbų. Kai pardavinėjau mašinas, buvo keletas linksmų nutikimų, kai atėjęs lietuvis išgirsdavo „nori car’as?“, kalbėjau net nesuvokdamas, kad car’as (sulietuvintas angliškas žodis car [mašina] - aut. past.) lietuviškai reiškia karą. Kai pirmą kartą lankiausi Lietuvoje, patekau į bėdą, kai pavartojau žodį spoon’as (sulietuvintas angliškas žodis spoon [šaukštas] - aut. past.). Jie turbūt pagalvojo, kad aš kažkoks beprotis.
- Kiek buvo metų, kai pirmą kartą apsilankėte Lietuvoje? Kokios patirtys ten laukė?
- Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi, kai man buvo 7-eri metai. Tąkart lankiau tėvo gimtinę, kurioje praleidau 2 mėnesius. Vėliau, Sovietų Sąjungos laikotarpiu, nuolat teko lankytis muziejaus reikalais, nors nepasakyčiau, kad buvo ypatingai malonu. Po Nepriklausomybės Lietuvoje lankausi maždaug 2-3 kartus per metus.
- Kaip įsitraukėte į lietuvių bendruomenės veiklą? O gal tiesiog pasekėte savo tėvo pėdomis?
- Aš niekada nepriklausiau kažkokiai lietuvių šokių grupei ar panašiai, buvai nekoks šokėjas. Mes su tėvu dažnai lankydavomės bibliotekose. Iš tiesų, kas buvo smagu, tai yra ten, kur mes gyvenome, Marquette Parke, Nativity bažnyčiai priklausė brolijos ir kitos organizacijos, krepšinio komanda. Buvo smagu, tačiau aš nebuvau taip labai aktyviai įsitraukęs į jų veiklą. Man gaila šiuolaikinio jaunimo, jie neturi tokios vietos, kur tiesiog galėtų ateiti, prisėsti ir pasikalbėti su žmonėmis, išgerti kavos. Mes kaip tik muziejuje įrenginėjame tokį pokalbių kambarį.
- Pakalbėkime apie bendruomenę. Iš daugelio bendruomenės narių girdžiu, jog skirtingų emigracijos bangų žmonės nesupranta vieni kitų. Kokia ji buvo, kokia ji yra dabar?
- Matot, jei nagrinėtumėme amžių grupes, kartas, jas čia galima būtų išskirti dešimtmečiais. Aš perėjau per visus lygmenis. Žmonės, atvykę į JAV 1930-taisiais, bėgo nuo Didžiosios Depresijos, taip pat turėjo tikslą užsidirbti. To pačio siekė ir mano tėvas kalvis, jis dirbo ir planavo grįžti į Lietuvą, atidaryti automobilių parduotuvę. Taigi visi to laikotarpio žmonės buvo daugiau ekonominiai imigrantai. Dažniausi darbai, kuriuos jie dirbdavo, buvo anglių kasyklose, fermose - natūralu, darbdaviams reikėjo stiprių, sunkius svorius pakeliančių vyrų. Ir ilgainiui jie būrėsi kartu, bendravo tarpusavyje. Tuo metu visi buvo palyginus lygūs, ko dabar neliko net čia, JAV.
Bendruomenė buvo visai kitokia - jei tu buvai lietuvis, tu jau iš karto priklausei jai, nepaisant savo politinių pažiūrų ir kitko. Dabar lietuviai turi giminių, draugų, todėl neskuba užmegzti naujų pažinčių, o tada, jei tu lietuvis, tu iš karto priimtas. Kas nutiko po Antrojo pasaulinio karo - žmonės pradėjo vieni kitus pažinoti, susiformavo grupelės. Žmonės iš 1930-ųjų jau buvo vyresni, daug kas atsiskyrė nuo bendruomenės. Aš norėčiau patyrinėti, kiek lietuvių žmonių tuo laikotarpiu buvo nukentėję nuo Pirmojo pasaulinio karo, gripo epidemijų, kiek našlių buvo likę, kiek vienišų vyrų atvyko dirbti į JAV. Atvykę DP („dipukai“, displaced persons – red. past.) galėtų papasakoti kitokias istorijas. Jie buvo labiau išsilavinę, vieniši, sunkiai dirbo, įkūrė organizacijas, pastatė bažnyčią, buvo puikūs laikai. Kai jie atkeliavo, čia nebuvo kažkokio susiskirstymo, tačiau buvo tarpusavio nesupratimas, tos kartos nieko bendro neturėjo. Dabar jaunus, neseniai atkeliavusius lietuvius mes sutinkame biuruose, dirbančius įvairaus verslo sektoriuose ir panašiai.
Amerikoje labai greitas tempas ir labai lengva pasimesti. Čia tiek visko daug yra, dėl tos priežasties turi atitinkamai planuoti savo ateitį. Jei nori, kad tavo vaikai eitų į gerą mokyklą, turėtų gerą išsilavinimą, tuomet atitinkamai renkiesi ir gerą gyvenamą vietą. Kaip dažnai savo kalbose pabrėžiu - tu niekada nenori susidėti su tuo, kas už tave kvailesnis, nes iš jo nieko neišmoksi. Žmogus turi prisiminti, kad jis šioje žemėje tiktai vieną kartą, todėl brangiausias yra pats žmogus. Jei turėsite tą galvoje, mąstysite kitaip. Ir jūs turite turėti planą, kitu atveju nieko nematysite, tik būsite, kaip tas eilinis TV reklamų vartotojas, renkantis, ką nusipirkti. Reikia mąstyti kūrybiškiau, kažką daryti kitaip, tai ir yra visas gyvenimo smagumas.
- Kaip kilo idėja įkurti lietuvių kultūros muziejų?
- Aš visuomet buvai antikvarinių ginklų kolekcionierius. Kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, žmonės nežinojo, kur ji yra, kas tokie lietuviai, todėl vienas iš būdų pasauliui sužinoti apie lietuvius buvo kurti organizacijas. Norint padėti Lietuvai tapti nepriklausomai reikėjo stengtis supažindinti politikus su Lietuva, jos sunkumais. Antra, muziejus buvo įkurtas dėl to, kad žmonės turėtų kur eiti. Žinoma, dabar yra jaunimo centrai ir panašiai, anuomet nebuvo nieko. Taigi, aš apsilankiau Čikagos istorijos, mokslo ir industrijos muziejuose, jiems patiko idėja ir taip viskas prasidėjo. Kai vysčiau muziejaus idėją, vienas geras mano draugas geneologas, kuris dirbo Newberry bibliotekoje, paklausė, ką aš pasakyčiau, jei pas mane ateitų koks nors lietuvis, norintis rasti savo šaknis, ar sužinoti, kur yra Kaunas. Kur yra knygos, kur galima būtų pasižiūrėti? Taip išplėčiau muziejų, šalia jo įkurdamas biblioteką. Toliau sekė archyvai. Dabar žmonės ateidami gali užsukti į archyvus, aplankyti biblioteką, apžiūrėti muziejų, mes kalbame tiek lietuviškai, tiek angliškai. Klausimas ir problema yra ta, kad jaunimas nieko nežino apie Lietuvą, todėl juos reikia mokyti, ir ne tik juos, pirmiausiai reikia mokyti jų tėvus. Tiek Amerikos lietuvių, tiek lietuvių vaikų tėvus. Dažnai duodu patarimus tėvams - pasilikite nors kelias lietuviškas knygas savo vaikams. Bet daugumai tiesiog neįdomu. Taigi viena iš mūsų muziejaus užduočių būtų sudominti tuos, kuriems įdomu. Kalbant plačiąja prasme, kai kurie amerikiečiai net nežino, kur yra Vašingtonas. Čia apskritai yra bendruomenės problema, o mes, kaip tos bendruomenės dalis, turime ją spręsti.
- Koks pagrindinis muziejaus tikslas?
- Pagrindinis mūsų uždavinys atpažinti lietuvių kultūrą, remtis ja ir išlaikyti. Nereikia izoliuoti savęs nuo Amerikos, jos kultūros, ji čia yra. Tarp Amerikos bendruomenės randasi visas veiksmas, todėl svarbu neatsisakyti jos. Lietuvoje tu natūraliai turi būti tik lietuvių bendruomenės nariu, čia, Amerikoje, gali turėti jas abi.
- Kalbant apie lietuvių bendruomenę, kas jus džiugina ir kas liūdina?
- Kaip ir minėjau, lietuviai neišnaudoja savo galimybių, kurias suteikia Amerikos aplinka. Manęs tai neliūdina, tačiau reikia žiūrėti plačiau, žiūrėti, kas yra siūloma. Kita problema, tu gali būti labai arti amerikietiško gyvenimo būdo, Amerikos kultūros, tačiau, šiuo atveju, vaikai praranda galimybę prisiliesti prie savo lietuviškų šaknų. Ir taip yra su bet kuria bendruomene. Psichologiniu aspektu jaustis lietuviu yra tik dalis tavęs, tačiau, ką aš noriu pasakyti, yra tai, kad žmonės turėtų išnaudoti savo galimybes. Galimybes dirbti ir uždirbti, taip pat pripažinti kitus amerikietiškos aplinkos žmones, neignoruoti jų. Mes nesakome, kad vienas yra geriau už kitą. Nesvarbu, kokiai bendruomenei priklausytum, tu turi bendrauti su tave supančiais žmonėmis, nebūtinai iš tavo bendruomenės. Jei kalbėtumėme apie skirtingų bangų lietuvius, muziejaus užduotis būtų stengtis juos suburti bendravimui.
- Į kokį darbą iškeistumėte muziejaus vadovo pareigas?
- Aš nenorėčiau būti niekuo kitu. Jei tu gali dirbti muziejų srityje, tai nuostabu. Tai yra labai įdomi sritis. Kasdien gali išmokti tiek visko naujo, ir aš nekalbu tik apie Lietuvos istoriją. Čia tiek visko dar daug galima sužinoti. Mes muziejuje stengiamės sukurti tokią aplinką, kuri sudomintų žmogų, kryptingai jį vedame prie teisingų taškų.
- Ir kaip sekasi tą daryti? Ar matote pokyčių?
- Žmonės keičiasi, todėl progresas matomas. Lietuvių bendruomenė yra labai stabili, supratinga ir nuoširdžiai padedanti. Būtų labai malonu, jog jaunoji karta tęstų šią tradiciją, nes jaunimas yra ateitis. Mūsų rūpestis yra pritraukti kuo daugiau lietuvių jaunimo, tuo pačiu mes galėtumėme padėti jam. Šiandien turime keletą su archyvais dirbančių jaunuolių savanorių. Apskritai, manau, jog savanoriavimas yra puikus savęs atradimas.
Grįžtant prie lietuvių bendruomenės, prieš kelias dienas kalbėjau su Žygimantu Pavilioniu, kalbėjomės apie daugelio lietuvių grįžimą į Lietuvą, verslų įkūrimą. Manau, Lietuvos politikos perspektyva yra daug žadanti, viskas eina tik geryn, tik reikia trupučio pasitikėjimo. Mano diplomatinių ryšių tarpe yra tikrai atsidavusių ir šviesia Lietuvos ateitimi tikinčių politikų. Manau, reikia tik daugiau entuziazmo ir jaunimo aktyvumo.
Apibendrinant galiu pasakyti tiek, jog pasaulis vis labiau globalėja, tačiau reikia nepamiršti savo šaknų, jos suteikia pagrindą. Tu negali būti viskas visiems, svarbiausia balansas - išlaikyti savo šaknis ir jungtis prie grupių, prie kurių nori prisijungti. Tai - labai svarbu, nes jei bandysi būti airiu, prancūzu, kitą dieną lietuviu - nieko nebus. Nesvarbu, iš kurios šalies būtum, turi išsaugoti savo šaknis, žinoti, kas tu esi, kitaip kiti tavęs nepriims. Taškas. Tai taip lengva, bet kartu ir sunku.
- Ačiū už pokalbį.
„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė
