Režisavo: Colm McCarthy. Vaidina: Gemma Arterton, Dominique Tipper, Glenn Close, Sennia Nanua, Paddy Considine
Filmų apie zombius ar kitaip mutavusią žmoniją netrūksta, ir, daugiau ar mažiau, šie filmai savo tematika yra panašūs. Iš esmės dėl to, kad juose visuomet atsiranda vietos didaktikai ir kritikai žmonijos adresu – viskas vyksta dėl jūsų kaltės, mielieji. Tai jau šiek tiek ima įgristi, tačiau distopinės temos savo populiarumo nepraranda. Kaip ir siaubo elementų turintys filmai apie suzombėjusius padarus ir mažas grupeles išlikusiųjų. Naujas britų filmas „Apdovanotoji“ („The Girl With All the Gifts“), pagal to paties pavadinimo Mike Carey romaną (tas pats autorius ir adaptavo savo kūrinį ekranui), pristato kitokią idėją, o galiausiai – pabaigą, kuri nustebina ir leidžia susimąstyti.
Distopinėje ateityje vykstantis veiksmas žiūrovus nukelia į karinę bazę, kurioje vyksta eksperimentai su vaikais, užsikrėtusiais nauja žmoniją paveikusia infekcija. Tai grybelinė infekcija, kuri kaip medis apauga smegenis ir žmones paverčia zombiais. Skirtingai nei dauguma suaugusiųjų, vaikai sugeba išlaikyti šaltą protą ir mokytis, jei nėra sudirginami ir nebesivaldo. Tačiau Melani sugeba valdyti savo protrūkius ir dėl to, galimai, yra vienas iš žmonijos išsigelbėjimo raktų.
Filmo istorija, iš pirmo žvilgsnio, atrodo visiškai paprasta, labai panaši į kitus zombių filmus. Pasakojimas nesistengia pateikti mistinių paaiškinimų ar dar kvailesnių sprendimų. Iš esmės – tai liga, kurią teoriškai būtų galima išgydyti, tad link to veiksmas ir sukasi. Tačiau filmas ganėtinai unikaliai neaukština žmogiškumo ir žmonijos. Juostoje keliamas esminis klausimas – kodėl žmonija turi išlikti, jei ji yra silpnoji grandis? Ir būtent šis klausimas veda pagrindinę filmo veikėją daryti tai, ką ji daro: išlikti.
Šiame filme zombiai (jei taip juos galima pavadinti) vaizduojami unikaliai minimalistiškai ir estetiškai: jie atrodo, it miegotų... arba bent jau medituotų. Scenos, kuriose veikėjai turi prasibrauti pro gyvą pulką apsnūdusių padarų priverčia įsitempti, ir kartais net užima kvapą. O svarbiausia, atrodo labai logiškos, organiškos ir nepritemptos.
Įdomus faktas yra juostos biudžetas. Vos apie 3,5 milijono eurų kainavęs filmas gali didžiuotis ir gerais aktoriais, ir pakankamu kiekiu specialiųjų efektų bei statistų gausa. Žinant, kad filmas tokio biudžeto, ir matant rezultatą, nesistebėti neįmanoma. Na, taip, specialieji efektai atrodo kiek dirbtinai, bet čia jau ne pinigų klausimas. Akivaizdu, kad su menku biudžetu neįmanoma jų padaryti labai kokybiškų, bet juk net ir asilui aišku, kad šaudant iš automatinių ginklų su slopintuvu, jokios liepsnos matytis neturėtų... Bet tiek to, bendra juostos kokybė džiugina, tad prieš kai kurias kliauzes galima užmerkti akis. Garso takelis puikus, tikslus ir derantis su veiksmu, padidinantis įtampą ten, kur reikia, ir net labai gerai perteikiantis tuos nedidelius siaubo elementus, kuriuos matome ekrane.
Aktorių ansamblis gali didžiuotis svarbiomis pavardėmis. Tai šešių „Oskarų“ nominantė Glenn Close, kuri tiesiog nepriekaištingai atliko savo darbą. Jai teko dramatiškas, labai žmogiškas vaidmuo, parodantis klastingąją žmogaus pusę, kai skubama užtikrinti, kad viskas yra daroma vardan „gėrio“ ar išlikimo. Gemma Arterton pasirodė taip pat gerai, įkūnijusi jausmingą mokytoją. Antraplanį seržanto Parkso vaidmenį atlikęs Paddy Considine‘as stebuklo nesukūrė, tačiau jo personažas tapo sėkminga atsvara moterų istorijoms. Jis kietas, atšiaurus, sarkastiškas, ir tik šiek tiek emocionalus. Itin maloniai nustebimo pagrindiniame vaidmenyje sublizgėjusi jaunoji žvaigždutė Sennia Nanua, kuriai nusimato tikrai šviesi ateitis. Kaip žinia, vaikai filmuose paprastai būna labai prastas sprendimas, tampantis šaukštu deguto, pagadinančiu statinę medaus. Tik ne šįkart. Jaunoji aktorė yra labai profesionali, dirba nepriekaištingai ir sukuria labai įdomios veikėjos portretą.
„Apdovanotoji“ atranda atskirą nišą filmų apie zombius lentynoje. Ji sudomina originalumu ir perteikta idėja, neleidžia nuobodžiauti ir pateikia visiškai netikėtus, bet labai logiškus sprendimus filmo pabaigoje. Nepilnos dvi valandos prabėga greitai, o pažiūrėjus lieka tik apgailestautai, kad toks ganėtinai originalus ir, nepaisant kai kurių jo trūkumų, stiprus filmas greičiausiai taip ir nepasieks platesnės auditorijos.
