Daugiau 
 

Atgal prie tikrosios realybės

01/22/2016 Aidas
voloshina-979

Praktiškai iš karto po netikėto ir nelaukto Rusijos atstovo Donbaso reikalų kontaktinėje grupėje Boriso Grizlovo vizito Kijeve, Rusija ir vėl užsiprašė derybų. Sausio 15 dieną vykusiame kelių valandų trukmės Victorios Nuland ir Vladislavo Surkovo susitikime buvo aptariamas Minsko susitarimo sąlygų vykdymas. Pasak Jungtinių Valstijų Valstybės departamento spaudos tarnybos, „Jungtinių Valstijų valstybės sekretoriaus padėjėjos Victorios Nuland susitikimas su Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėju Vladislavu Surkovu yra dalis mūsų nuolatinių pastangų dirbti su Rusija, kad būtų užtikrintas visiškas „Minsko susitarimo“ įgyvendinimas, tampriai bendradarbiaujant su kitomis „normandiškojo formato“ šalimis – Ukraina, Vokietija ir Prancūzija.“ Ekonomiškai nusilpnintas Krymas demonstruoja „konstruktyvumą“, o JAV valstybės departamento sankcijų koordinatorius Danielis Friedas interviu „Amerikos balsui“ neatmetė galimybės, kad sankcijos Rusijai gali būti atšauktos jau 2016 metais.
Rusija, neigianti bet kokį savo dalyvavimą Donbaso konflikte, primygtinai laikosi savo Minsko plano reglamentavimo versijos. Rusijos valdžios tikinimu, kad būtų galima išvesti karius iš Donbaso, o valstybinės Ukrainos-Rusijos sienos kontrolę perduoti Kijevui, privalo būti įgyvendinta politinė Minsko susitarimo dalis: okupuotose teritorijose surengti rinkimai, priimtos Ukrainos Konstitucijos pataisos, suderintos su šių teritorijų „vadovais“ pasiskelbusiais Zacharenka ir Plotnickiu. Žodžiu tai, kas, Putino teigimu, „sukurs pasitikėjimo atmosferą“.
Priminsiu, kad į kovotojų kontroliuojamas teritorijas labai sudėtinga patekti tarptautinėms stebėjimo grupėms. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėjimo misijos viršininko pavaduotojas Alexanderis Hugas pareiškė, kad separatistai neįleidžia stebėtojų į tam tikrus rajonus, ypač teritorijas Rusijos pasienyje: „Mes manome, kad būtent ten yra įsikūrusi logistikos bazė, aprūpinanti separatistus“. Per neegzistuojančią valstybinę sieną į kovotojų kontroliuojamą teritoriją nuolat keliauja rusų „humanitarinės pagalbos konvojai“, apie kurių turinį tarptautinės humanitarinės misijos nieko nežino, ir rusų „atostogaujantys kariai“, kurių Rusijos Federacijos gynybos ministerija atsižada, kai tik šie pakliūna į nelaisvę.
Kaip rinkimai, vyksiantys prie rusiškų „Gradų“ (tarybinių 122 mm kalibro reaktyvinių salvinių kovos mašinų) taikiklių, gali „sukurti pasitikėjimo atmosferą“, Rusijos prezidentas detaliau neaiškina. Yra tokia sena gera rusiška patarlė – „pasitikėk, bet tikrink“. Taip ir šįkart mums yra aišku, kad būtent Rusija, neleisdama tarptautinėms organizacijoms patikrinti „humanitarinės pagalbos konvojų“ turinio ir užkirsdama joms kelią į tam tikrus rajonus, pati griauna pasitikėjimo atmosferą ir verčia abejoti savo deklaruojamų ketinimų įvesti taiką ukrainietiškame Donbase rimtumu. Kodėl, neslėpdama savo paramos savivaldos vienetų įvedimui, Rusija derybas veda su Jungtinėmis Valstijomis, o ne su Kijevu? Kodėl net pasitelkus ekonomines sankcijas ir po jų sekusią tarptautinę Rusijos izoliaciją, nepavyksta jos įtikinti nutraukti agresiją prieš Ukrainą?
Atsakymas šiuo atveju yra labai paprastas ir labai sudėtingas tuo pat metu: nes Rusija nekariauja su Ukraina. Tai, kas vyksta Donbase, yra aštri asmeninio Vladimiro Putino karo su visu Vakarų pasauliu fazė. Tai jo (ir ne tik jo) „kryžiaus žygis“, kuriuo siekiama sukurti naują pasaulio tvarką. Jokios Ukrainos jo įsivaizduojamoje realybėje nėra ir negali būti. Rusijos lyderis ne kartą pareiškė, kad Ukrainos (kurios jis nevadina niekaip kitaip, tik „istoriniu nesusipratimu“) teritorijoje jis kariauja su „anglosaksišku pasauliu“. Ukraina Putinui yra ne tikslas, o priemonė, tas „neišsaugotas Rusijos imperijos skatikas“, kuris laikinai prasprūdo pro pirštus.
Viskas labai paprasta. Prieš mus yra tai, ką Angela Merkel pavadino „kita realybe, kurioje gyvena Vladimiras Putinas“. Ir viskas labai sudėtinga. Nes realių karinių situaciją Europoje destabilizuojančių veiksmų, o taip pat ekonominio ir politinio chaoso, į kurį žengia Rusijos Federacija, fone, mes vis dėlto turime reikalų su branduolinį ginklą turinčios valstybės lyderio fantazijomis. Tai, kas vyksta, yra labiau psichiatrijos, nei tarptautinės diplomatijos sritis.
Pasižiūrėkime, kada gi prasidėjo šis karas. 2010 metų birželį JAV buvo areštuoti 10 rusų šnipų. Vienuoliktasis (laikomas grupės lyderiu), Christopheris Robertas Metsosas, pasislėpė Kipre. Rusų agentų vardus CŽV tuo metu perdavė pulkininkas Aleksandras Potejevas. Tarp tuo metu JAV suimtų šnipų buvo ir garsioji Anna Chapman. Kuo gi užsiiminėjo rusų šnipų tinklas Jungtinėse Valstijose? Pagrinde – informacijos lauko pildymu Rusijai parankia informacija ir iš Rusijos nuleistų komentarų platinimu propagandinio pobūdžio socialiniuose tinkluose.
Rusijos įtaka Vakarų žiniasklaidos priemonėms, informaciniam laukui, politikams ir intelektualams prasidėjo kur kas anksčiau nei įvykiai Ukrainoje. Pakanka prisiminti milžiniška lėšas, skiriamas Kremliaus propagandą transliuojančiam TV kanalui „Russia Today“. Paties TV kanalo internetiniame puslapyje parašyta: „Autonominė nekomercinė organizacija TV-Naujienos, 2005-2016 metai“.

Tai, kas vyksta Donbase, yra aštri asmeninio Vladimiro Putino karo su visu Vakarų pasauliu fazė.

Britų laikraštis „The Telegraph“, nurodydamas savo šaltinius, pranešė, kad JAV Nacionalinės žvalgybos direktorius Jamesas Clapperis gavo įsakymą iš Kongreso pradėti Rusijos įtakos Europos politiniams judėjimams per pastaruosius 10 metų tyrimą. Pabrėžiama, kad kalba eina apie rusų specialiųjų tarnybų bendradarbiavimą su tam tikromis politinėmis partijomis Prancūzijoje, Nyderlanduose, Vengrijoje, Austrijoje ir Čekijoje.
2005-ieji metai. Apie jokius „banderininkus“ ir „chuntas“ mes tada nė negirdėjome, Donbasas ir Krymas buvo ne žiniasklaidos dėmesio centre, o gyveno eilinį paprastą provincialų gyvenimą, tačiau jau tada Putino Rusija telkė informacinio karo pajėgas ir verbavo įtakos agentus. „Rusų pasaulio“ karas su „anglosaksišku pasauliu“ prasidėjo nesąžiningų politikų, propagandininkų ir verslininkų, pasirengusių „konstruktyviai bendradarbiauti“ su jau tada autoritarinių bruožų įgaunančiu Vladimiro Putino režimu, kabinetuose. Ukraina, Maidanas, Viktoro Janukovyčiaus pabėgimas – visa tai tik pastūmėjo Rusiją į aktyvesnę priešpriešą, privertė ją pereiti į karštąją karo fazę. Tai, ką pasaulis laiko ginkluotu konfliktu tarp Maskvos ir jos buvusios kolonijos, arba (patikėkite, yra ir tokių) Ukrainos vidaus konfliktu, kuriame Maskva palaiko vieną iš kovojančių šalių, iš tiesų yra ilgamečio rusų čekistinės chuntos karo su Vakarų civilizacijos vertybėmis – demokratija, besikeičiančia (renkama) valdžia, teisėmis ir laisvėmis, žmogaus gyvybe kaip vertybe – tęsinys. To priešiškumo, kurį Rusijos valdžia jaučia visame civilizuotame pasaulyje priimtiems principams, priežastis slypi ne Vakarų nepaslankume ar NATO priešiškume, kaip mus bando įtikinti Putino propaganda, ir net ne Sovietų Sąjungos pralaimėjime Šaltajame kare, kaip mano nemažai vakariečių ekspertų, o tame, kad tos taisyklės, pagal kurias yra elgiamasi Kremliuje, yra nesuderinamos su laisvojo pasaulio elgesio normomis.
Kremliuje yra labai gerai suprantama, kad šiuolaikiškumas Rusijos valdžiai yra tiesiog pragaištingas. Kad laisvos ekonomikos ir politinės konkurencijos pasaulyje nėra vietos viduramžiškiems valdovams, atiduodantiems savo artimiausiems parankiniams ištisas sritis – tiek ekonomikos, tiek ir realias teritorijas – kad šie iš jų pelnytųsi. Ten, kur piliečiai yra laisvi, valdžia neturi galimybių įžūliai ir nebaudžiamai savivaliauti. O žmonių troškimas būti laisviems ir nepriklausomiems nuo aukščiausiojo valdovo valios jau artėja prie Rusijos sienų.
Šiandien jau netekusi finansinių galimybių tęsti karo Ukrainoje ir mokėti daugybei nepigių „draugo Vladimiro“ simpatikų, Rusija pradėjo derybų imitaciją. Jos pažadai nukreipti į JAV pusę, kurios geopolitinė priešininke ji save laiko. Pagrindinė Rusijos užduotis šiandien yra sankcijų atšaukimas, Donbaso kontrolės išlaikymas ir, atitinkamai, įtaka politiniams bei ekonominiams Ukrainos procesams.
Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, tačiau karo Ukrainoje iniciatoriui Vladimirui Putinui Ukraina apskritai net nėra reikalinga. Jam būtina, kad pasaulis gyventų pagal jo taisykles, nes jis pats ir jo sukurta sistema gyventi pagal civilizuoto pasaulio taisykles negali. Kol kas sankcijos įrodė esančios efektyvesnės nei ginkluota jėga. Jei Putino planas pavyks ir Rusija išsaugos Ukrainos teritorijų kontrolę, perkėlusi finansinius įsipareigojimus Kijevui ir Vakarų kreditoriams, grėsmė pasaulio saugumui išliks. Gavęs atokvėpio valandėlę Putino režimas sugebės atkurti savo ekonominį (o tai reiškia ir karinį) potencialą ir panaudoti atlaisvintas lėšas tolimesnei destabilizacijai. Pasauliui dar ilgai teks taikytis su siaučiančiomis tarptautinėmis teroristinėmis organizacijomis, su pasibjaurėtinomis populistinėmis politinėmis partijomis, užtvindžiusiomis Europą, su Rusijos parama kruviniems diktatoriškiems režimams visame pasaulyje.
Vienintelis būdas priešintis grėsmėms, kurias kelia retrogradinis, „branduoliniu argumentu“ apsiginklavęs režimas, gali būti tiktai švelnus (tačiau ne nuolankus) grįžimas į realybę, kurioje agresoriai neišvengiamai sulaukia bausmės, kurioje niekingi viduramžiškų pažiūrų cariūkščiai nediktuoja pasauliui savo valios, kurioje pasaulio tvarka reiškia visuotinių taisyklių laikymąsi, o ne indulgencijas kai kurioms valstybėms sėti chaosą ten, kur nusidriekia jų interesų sfera.

Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina

#Ukraina

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu