Praėjusią savaitę Čikagos universiteto chirurgai padarė atradimą – paaiškėjo, kad žmogaus gebėjimas skirti kvapus gali netikėtai tiksliai prognozuoti jo artėjančią mirtį. Pasirodo, jei suprastėja žmogaus uoslė, jo mirties rizika per ateinančius penkerius metus yra net keletą kartų didesnė nei tų, kurių uoslė nepakito.
Nuostabą keliantis gydytojų Jayanto Pinto, Marthos McClintock ir kolegų darbas šią savaitę patraukė, rodosi, visų didžiųjų žiniasklaidos leidinių dėmesį. O kaip kitaip – naujasis tyrimas atskleidė, kad uoslės praradimas yra grėsmingesnis artėjančios mirties pranašas nei vėžio ar širdies nepakankamumo diagnozė.
McClintock ir jos psichologijos skyrius bei Pinto ir jo chirurgijos skyrius sukūrė uoslės tyrimo testą – specialias kvapą išskiriančias uostomąsias lazdeles. Šios „lazdelės“ primena paprasčiausius markerius ir yra penkių kvapų: pipirmėtės, apelsino, rožės, odos ir žuvies. Daugiau nei 3 tūkstančiai 57-85 metų pacientų atliko šį testą, kurio metu reikėjo identifikuoti kvapus. Mokslininkų komanda ateinančius 5 metus sekė, kaip klostėsi tiriamųjų sveikata.
Tikimybė mirti per tą laikotarpį tiems, kurie neteisingai identifikavo visus penkis kvapus, buvo daugiau nei tris kartus didesnė nei tiems, kurie teisinai identifikavo visus penkis kvapus. Ir ši statistika nepriklausė nuo pacientų amžiaus, sveikatos būklės, psichikos sveikatos būklės nei jokių kitų kintamųjų, kuriuos fiksavo McClintock ir Pinto.
Blogiausios naujienos yra tos, kad Pinto ir McClintock nežino, kodėl taip nutinka. Sinusų ir nosies ligų specialistas Pinto mano, kad svarbiausia, ką mes sužinojome iš šio tyrimo, yra tai, kad paciento uoslė yra geras jo bendros sveikatos būklės indikatorius. Tyrimą atlikę mokslininkai net tiki, jog ateityje uoslės testas gali būti taikomas kaip greitas ir pigus sveikatos patikrinimo būdas.
Olfaktorinis (uoslės) nervas, kanalas, einantis iš žmogaus nosies į smegenis, yra vienintelis kranialinis (kaukolės) nervas, neapsaugotas nuo aplinkos, t.y. teršalų, virusų ir pan. Pinto spėja, kad uoslės praradimas gali reikšti per didelę teršalų sankaupą, kuri gali lemti širdies, plaučių ligas ar vėžį. Gydytojas mums taip pat primena, kad olfaktoriniame nerve yra ir kamieninių ląstelių, kurios nuolat atsinaujina, o nutrūkęs regeneracijos procesas gali signalizuoti apie tokią pat situaciją visame organizme.
Šis tyrimas paliko mums tiek daug neatsakytų klausimų todėl, kad jo metu mokslininkai nefiksavo tiriamųjų mirties priežasčių.
„Žinoma, žmonės nemiršta vien nuo pažeistos olfaktorinės sistemos“, - praėjusį trečiadienį spaudos konferencijoje kalbėjo McClintock.
Gal ir taip, o gal ir ne. Roko grupės INXS pagrindinis vokalistas Michaelas Hutchence’as prarado uoslę 1992 m. paslaptingo nutikimo Kopenhagos naktiniame klube metu. Netrukus jam išsivystė depresija, o po penkerių metų jis mirė nuo uždusimo, kuris buvo panašus į savižudybę. Australų muzikanto artimieji tikino, kad lėtas Hutchence’o psichikos sveikatos prastėjimas prasidėjo nuo minėto nelaimingo atsitikimo.
Apie siaubingus anosmijos (uoslės nebuvimo) padarinius savo 2008 m. straipsnyje Slate dalinosi ir Elizabet Zierah, kuri būdama vos 30-ies patyrė insultą. Po ligos moteriai liko daug problemų, nuo šlubavimo iki dalinio kairės rankos valdymo, tačiau viskas nublanko prieš uoslės netekimą po komplikuotos sinusų infekcijos.
„Net nesuabejojusi galiu pasakyti, kad uoslės netekimas buvo didesnė trauma nei bet kokie insulto padariniai, - rašė ji. - Bekvapėms ir beskonėms dienoms slenkant pro šalį, aš jaučiausi įstrigusi savo pačios galvoje, atsiskyrusi, išgyvenanti savotišką kūno klaustrofobiją. Man atrodė, kad stebiu filmą apie savo gyvenimą.“ Panašiais išgyvenimais savo knygoje „Remembering Smell“ dalinasi ir Bonnie Blodgett, kuri primena, jog moksliniais tyrimais įrodyta, jog uoslės praradimą visada lydi depresija. Ji taip pat pabrėžia, kad Amerikos medikų asociacija, uoslės (ir drauge skonio) praradimą laiko labai menku „gyvenimo vertės“ matu, todėl uoslės praradimas darbo metu patirtos traumos atveju yra labai menkai kompensuojamas.
Pinto savo pranešime spaudai taip pat konstatuoja, kad „uoslė yra menkiausiai vertinama juslė – bet tik iki tol, kol jos netenkama“. Jis taip pat išreiškė viltį, kad jo atliktas tyrimas paskatins pacientus ir gydytojus daugiau dėmesio skirti uoslės tikrinimui ir taip užkirsti kelią įvairiems negalavimams, ar anksti juos diagnozuoti ir pradėti gydymą.
