Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Bendrinei kalbai priežiūra būtina

07/24/2020 Aidas

Kalbininkui būtina žinoti ir mokėti paaiškinti, kuo kalbotyra skiriasi nuo gamtos mokslų ir kodėl bendrinei kalbai būtina priežiūra. Gamtos ir visų kitų mokslų tiriamasis objektas atskiras nuo tyrėjo, o aprašo priemonė (kalba) atskira nuo tiriamojo objekto. Kalbotyros objektas (kalba) – žmogaus esmė. Ji neatskiriama nuo tyrėjo ir aprašo priemonė (kalba) –  neatskiriama nuo tiriamojo objekto. Šis kalbotyros ypatingumas lemia jos sudėtingumą ir išskirtinę vietą mokslų klasifikacijoje.

Kalbos priežiūra nebūtina, jei ji kaip standartas vartojama tarptautiniam bendravimui (tokia viduramžiais buvo lotynų kalba, dabar tarptautiniu standartu virsta anglų kalba). Nereikalinga priežiūra ir mažos, izoliuotos bendruomenės kalbai. Tačiau, kai žmonių bendruomenė tampa tauta ir valstybe, tuomet reikia turėti bendrą valstybinę kalbą ir protingai ją saugoti nuo žalingos svetimųjų kalbų įtakos. Ypač tai aktualu nedidelės valstybės unikaliai kalbai, reikšmingai pasauliui. Kai tik pajaučia svetimųjų kalbų įtaką, gina savo kalbą ir didelės valstybės. Pavyzdžiui, kadaise rusų kalbininkai siūlė normine nelaikyti TSRS pakraščių kalbõs, kur rusai sumišę su vietiniais gyventojais, dar kalbančiais savosiomis kalbomis. Prancūzai ir dabar baidosi anglų kalbos šmėklos. Senovės graikai, pajutę imperijos pakraščiuose barbarų (svetimšalių) kalbų įtaką, savosios kalbos mokslo centrą iš Atėnų perkėlė į Aleksandriją.

 Laikas keičia viską, taigi ir kalbą. Žodynas kinta greičiau už gramatiką: nereikalingi daiktai padaro nereikalingus ir jų pavadinimus, o nauji daiktai ir reiškiniai reikalauja naujadarų. Pristigus savųjų žodžių, skolinamasi iš kaimynų, paprastai įvairiais būdais verčiamasi, imama iš tarptautinių žodžių fondo, bet visi skoliniai ir vertiniai turi paklusti bendrinės kalbos normoms. Gramatika uždara, jai nereikia skolinių. Tačiau ir ji kinta. Taip iš sintetinės lotynų kalbos yra atsiradusios analitinės romanų kalbos. Natūralus klausimas, kodėl gramatikos kitimas vyksta tik viena kryptimi, kodėl iš analitinės kalbos negali rastis sintetinė? Juk ji tobulesnė, ekonomiškesnė, o galūnių užtikrinta laisva žodžių tvarka leidžia subtiliau reikšti mintis. Gerai pamąstęs, supranti, kad tai lemia gramatikos uždarumas: žodžio dalių – galūnių, priesagų, priešdėlių nesiskolinama, o žodžių  pasipildoma net tada, kai tam pačiam reikalui turima ir savų: žinoti (= mokėti) kalbą, žinoti (= pažinti) žmogų, mylėti (= mėgti) sriubą, žuvusiųjų atmintis (= atminimas) ir kt. Tai, kas sintetinėje kalboje pasakoma žodžio dalimi, galima pasakyti ir aprašomuoju būdu – dviem ar keliais žodžiais: vietoj nežinoma sakoma nėra žinoma, nereikalingas – nėra reikalingas, žinomiausias – labiausiai žinomas ir kt.: Darysim, kad žaidimas būtų daugiau malonus (= malonesnis). Skolinamasi ne tik nereikalingų žodžių, bet ir žodžių junginių: Istorijai liko tik tiek, kad ministras Abu Dabyje turėjo gerą laiką (= viešėjo) už Lietuvos automobilių kelių direkcijos pinigus. Paraidžiui verčiant iš kitos kalbos, žodžių darybos priemonių nepagausėja, bet jos pasirodo su  neturėta  reikšme arba kaip nereikalingos: apjungti (= sujungti), apmokėti (= sumokėti), prabalsuoti (= pabalsuoti; balsuoti), išgėrinėti (= gerti), grįžinėti (= grįžti) ir kt.: Ukraina su Rusija apsikeitė (= pasikeitė, susikeitė) belaisviais. Kai grįžinėjome (= Grįžtant…, Kai grįžome) iš Kauno, buvo tamsu. Jau baiginėju (= baigiu) studijas. Vartojame savuosius žodžius svetima reikšme ir mums atrodo, kad kalbame lietuviškai. Taigi kalbame tarsi lietuviškais žodžiais, bet jau mąstome nelietuviškai.

Kalba ir mąstymas sudaro vienį. Tik iš kalbos Aristotelis nustatė dešimt logikos kategorijų, nes „savaime mąstymas yra nelyginant ūkas, kuriame niekas neturi tikslių ribų. Iš anksto neegzistuoja jokių idėjų [t. y. sąvokų] ir nėra nieko suskirstyta iki atsirandant kalbai […]. Specifinis kalbos vaidmuo mąstymo atžvilgiu – ne sukurti materialią garsinę priemonę idėjoms reikšti, o būti tarpininke tarp mąstymo ir garso. Tokiomis sąlygomis jų sąjunga neišvengiamai paskatina abipusį vienetų skyrimą (Ferdinand de Saussure. Bendrosios kalbotyros kursas. Vilniaus universiteto leidykla. Vilnius, 2014, p. 148).

Gamtininkas, nustatęs, kad esama šiltakraujų ir šaltakraujų gyvūnų, nevertina gerai tai, ar blogai. Teiginys, kad atomas neskaldomas, virto netiesa jį suskaldžius. Istorija dažnai rašoma turint netikrus faktus, o perrašoma, ne tik atradus naujų duomenų, bet ir pagal politikos poreikius. Dabar tik ir girdime, kad visos blogybės iš to gūdaus sovietmečio, bet juk tuomet užaugome ir Lietuvą užauginome laisvei. Išsivadavome labai įspūdingai, bet nesuvokėme, o gal ir dabar nesuvokiame, kad tai galėjo įvykti, tik susidarius revoliucinei situacijai: kai viršūnės buvo nepajėgios valdyti, o apačios nenorėjo būti valdomos. Supraskime, kad net tuomet, kai TSKP CK pirmasis sekretorius buvo vos ant kojų besilaikantis Černenka, panorėję laisvės, būtume buvę nuraminti dar baisiau negu 1956 m. Vengrija, nes ji buvo tik „išvaduota“, o mes priklausėme TSRS „amžiams“.

1956-ji – mano studijų metai. Kadangi revoliucijos Vengrijoje iniciatoriai buvo studentai, tai ir Vilniaus universitete sustiprintas budrumas: politinių mokslų paskaitos virto auklėjamuoju darbu, o docentas Petras Užkalnis, dėstęs rusų literatūrą, tapo mūsų angelu sargu nuo Vengrijos studentų užkrato. Kokių tik paradoksų nebūna gyvenime! Štai dabar jo vaikaitis Andrius Užkalnis, jau globalaus pasaulio pilietis, kurio šuo ne ėda, o valgo geriau negu kiti žmonės, nuolat moko Lietuvą gyventi: „Senieji daiktai, senosios sovietinės knygos, senieji drabužiai yra mūsų priešai ir nuodai mūsų kraujuje. Nuo jų ateina atsilikimas ir kolūkinės nostalgijos kultas, nuo jų Lietuvą užvaldė klumpėmis avintys bukapročiai. Išsivalysime tada, kai kiekvienas išsiliuobsime savo namus ir suliepsnos po Lietuvą beverčių sovietinių knygų laužai, ir bus perpildyti konteineriai šlamšto, ir tada prasidės mūsų apsivalymas. Galime pradėti jau šiandien, nuo savęs“ (Delfi, 2017 07 07).

Žmogau, negyvenęs okupacijos laikais, ar iš tikrųjų sovietinės knygos tokios bevertės?  Balio Sruogos „Dievų miškas“, labai griežtai LKP CK pasmerktas 1946 m., vis dėlto pasirodė 1957 m., o 1957 – 1958  m. Jono Palionio rūpesčiu išleisti Jono Jablonskio „Rinktinių raštų“ du tomai (būtini ne tik lituanistams, bet ir  žurnalistams). 1956 m. Vilniaus grožinės literatūros leidykla išleido Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščių rinktinę „Poezija“. Ten yra gerų ir prieškarinių eilėraščių, tarp jų ir eilėraštis „Motinai“ (1939 m.).

To meto knygose yra nuostabių tekstų apie Tėvynę ir Motiną (Augustino Griciaus, Alfonso Maldonio, Justino Marcinkevičiaus ir kitų). Argi esame geresni ir kultūringesni vietoj daugybės tėvams skirtų švelnių žodžių sakydami  Mano mama super, o tėvas – vau! ?  Super yra tarptautinių žodžių priešdėlis (lot. super – ʻviršujʼ, ʻantʼ): superfosfatas ʻmineralinės trąšosʼ, superliatyvas ʻaukščiausiasis laipsnisʼ. Superfosfatą Lietuvos ūkininkai kadaise vadino zuperiu. Todėl visai natūralus darinys zuperinis maišas, kur priesaga -inis rodo maišo paskirtį (plg. arbatinis šaukštelis). Dabar būdvardžio superinis (= puikus, nuostabus, nepaprastas) daryba nepaaiškinama, nes nėra daiktavardžio superis, o priesagos prie priešdėlių neturėtų jungtis.

Super perėmėme iš anglų kalbos, tik joje nėra tokios laisvės, kaip lietuvių kalboje, kur jis gali būti ir prieš, ir po daiktavardžio: super mama ir mano mama super. Susižavėję kuo nors, užuot sakę puiku, nuostabu, nepaprasta, šaukiame super! Dar yra superfilmai, superfinalas, parduotuvės skelbia juodo išpardavimo super-penktadienius. Turime savų saviausią stiprinamąjį kilmininką, tai galėtų būti ne super finalas, bet finalų finalas, kaip kadaise per LRT skambėjo dainų daina.

Štai pasakoja Venecijoje laurus nuskynusio spektaklio „Saulė ir jūra“ režisierė, kuri ne tik lietuvišką tartį, bet ir mąstymą aukoja anglų kalbai: Toje patalpoje buvo du vartai (anglų gate – vienaskaitos forma, tai du tinka – two gates ), toliau nejauki  tyla. Įgimtas lietuvių kalbos jausmas dar neleidžia sakyti: pro vieną vartą ėjo publika, o pro kitą – mes. Ir po tylos išgirstame jau lietuviškai: pro vienus vartus ėjo publika, o pro kitus – mes. Be to, yra intonacijų ir gestų kalba. Dažnokai girdime svetimą intonaciją ir ką nors pasakojant tarsi patvirtinamąjį bereikšmį kamšalą ar ne (why not). Lietuviai, giedodami himną, iki šiol nesitvėrė ranka už krūtinės, o stovėjo ramiai, kalbėdami smarkiai nemosavo rankomis ir nerodė pirštais kabučių. Tėvai mokė vaikus, kad į žmogų rodyti pirštu nemandagu, tai neturėjome ir rodomojo piršto, nežinojome, kuris tas vidurinis pirštas ir kad jo rodymas didelis įžeidimas. Tad nerodykime pirštais į žmones, verčiau išmokime savo rankų pirštų pavadinimus: nykštys, smilius, didysis (didžiulis), bevardis ir mažasis (mažylis, mažiulis). Kiekviena kalba turi savąjį etiketą. Lietuviai mokėjo prašyti mandagiai prašom paduoti, prašom pasakyti. Dabar girdime tik pasakykit prašau, o klausiamasis atsako nekomentuosiu, nors komentuoti neprašomas.

Stoviu prie savo knygų lentynų ir nesuprantu, kodėl turėčiau deginti visą lituanistinį paveldą nuo pirmosios lietuviškos knygos, išleistą akademiniu lygiu, lietuvių klasikų rinktinius raštus ir pavienius leidinius, įvairias antologijas, dvidešimties tomų „Lietuvių kalbos žodyną“, sinonimų, antonimų, tarmių žodynus, tarmių atlasą, tautosakos leidinius ir studijas, specialistų atrinktą ir puikiai išverstą užsienio literatūros seriją, originalo kalbomis skaitytą užsienio literatūrą ir mūsų pačių mokslo darbus.

Eidami į laisvę, klumpėmis neavėjome, bet proto aptemimo būta, gal net ne taip žemes pasidalijome (Juro Taručio žodžiai iš P. Cvirkos romano „Žemė maitintoja“), bet šis straipsnis ne apie žemes, o apie tai, ką tariuosi gerai išmananti. Nereikėjo išduoti „Mūsų kalbos“, jau turėjusios autoritetą visuomenėje, pervadinti prieškario „Gimtąja kalba“, nes upės atgal negrįžta, nuo tuščio patriotizmo žurnalas nepagerėjo, o atvirkščiai - smuko. Dabar jis neprilygsta tarybinių laikų „Mūsų kalbai“. Nereikėjo revoliucijos svetimųjų asmenvardžių rašyboje, o moterims nereikėjo skubėti atsikratyti pavardžių priesagų, rodančių priklausymą šeimai. XX a. antrojoje pusėje ne kalbininkė, o gydytoja iškėlė formalios moterų lygybės su vyrais idėją, tačiau įstatymų niekas nekeitė, nes Kazys Ulvydas tuomet tarė svarų žodį, kad lietuvių moterų pavardžių priesagos „yra neabejotini lietuvių kalbos faktai, niekieno iš šalies neprimesti, o susiformavę pačioje lietuvių kalboje“ (Rita Miliūnaitė. Ką manote apie nepriesagines moterų pavardes? Lietuvių kalbos institutas, Vilnius, 2013, 359 p.; Ulvydo nuomonė iš 63 p.).

Tarybiniais laikais tekėdamos moterys įgijo teisę pasilikti mergautinę pavardę. Ja pasinaudojo moterys, pagarsėjusios savo pasiekimais vienoje ar kitoje srityje. Tai jos, visuomenei pažįstamos moterys, nuo mergautinės pavardės savo iškilumu nustūmė ne tik priklausymo vyro šeimai, bet ir senmergystės šešėlį: Dauguvietytė, Griciūtė, Jasukaitytė, Mičelytė, Mironaitė, Oželytė, Skučaitė ir kt. Dabartinis moterų pavardžių kūrimo vajus kalbai nekenkia, bet jis dirbtinis ir lietuvių kalbos dvasiai svetimas ir yra savotiška tautos tradicijų išdavystė. Negerai atrodo, kai vyro pavardė turi bendrinio žodžio reikšmę, ar kilusi iš pravardės: Briedė, Gaidė, Dagė, Kiškė, Plepė, Vanagė, Vilkė, Žižė, Žvirblė. Dar svetimesnės moterų pavardės su galūne ė, prikabinta prie slaviškosios priesagos: Adamkevičė, Cibarauskė, Lisauskė, Malinauskė, Paulauskė, Vaitkevičė,  Žukauskė ir kt.

Lietuvių kalboje nėra hiatų (kai susiduria du balsiai ar balsis su dvibalsiu) ir geminatų (kai susiduria du tie patys priebalsiai). Asmenuojant veiksmažodžius, balsių sandūroje įspraudžiami priebalsiai d, j, n, v:  dė-ti (de-d-a, dė-j-o), šluo-ti (šluo-j-a, šla-v-ė ), bū-ti (bū-v-a // bū-n-a, bu-v-o). Žodyje pusseserė  rašomos dvi s tik dėl neišvengiamos žodžio dalių sandūros, bet tariamas tik vienas priebalsis s. Tad kokia prasmė Lietuvos pilietei turėti vardą Anna? Kompozitoriaus Juozo Tallat-Kelpšos protėviai buvo totorių bajorai, susigiminiavę su lietuviais, pavardė paveldėta. Dabar turime lietuviškesnę pavardę Talat-Kelpša, o iškritus brūkšneliui, Talatkelpša fonetiškai pritiktų prie kitų lietuvių vyrų pavardžių. Visai be pagrindo vyras kreipėsi į teismą, norėdamas pakeisti pavardę, turinčią moteriškosios giminės galūnę, nes jis esąs ne moteris. Stebiesi, kaip jis nežino, kad daugelio Lietuvos vyrų pavardės yra su moteriškosios giminės galūnėmis (Aušra, Byla, Daukša, Dirsė, Lapė, Tyla ir kt.), o ir maži vaikai neabejoja, kad tėtė ir dėdė vyrai. Bet gal nereikia stebėtis, nes kai kurie žurnalistai ir net kalbininkai, norėdami pataikauti Lietuvos lenkams, ilgai vis minėjo tas tris nelemtas raides x, q, w, kai lenkų pavardėms x ir q nereikalingos, o vienos w neužtenka.

Neturėta proto ir tuomet, kai mokslo darbus imta skirti į prestižinius, spausdintus užsienyje ir neprestižinius, nesuvokiant, kad lituanistika gali būti prestižinė tik Lietuvoje, o užsieniečiai, norintys lietuvių kalba naudotis savo tikslams (kalbotyrai, vertimams), vis tiek jos mokysis kaip ir mokęsi. Nereikėjo lituanistinių disciplinų programų nusirašinėti iš užsienio, bet kurti patiems, remiantis savo kalba ir literatūra, pasinaudojus ir tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokyklų praktika. Tai dabar turėtume ir tautinę mokyklą. Betgi saulė pradėjo tekėti iš Vakarų! Tai neprotingi intelektualai (keistai skamba šis žodžių junginys) sukilo prieš bendrinės kalbos priežiūrą su šūkiu „Stabdyk lietuvinimą!“ (Naujasis židinys – Aidai. 2010, 5 – 6; 2011, 1). Ten jie savo gimtąją lietuvių kalbą, jau turinčią 20 tomų žodyną, vadino skurdžia ir lygino su dirbtine esperanto kalba, ir dar labai daug prikalbėjo to, ko nesinori pakartoti.

Mielai deginčiau dabartinę poeziją ir prozą, pilną nešvankybių, necenzūrinių žodžių (nes neturime jokios, net vidinės cenzūros), nepalaikančią lietuvių kalbos ir tautos kultūros taip, kaip ją kadaise palaikė liaudies dainos, profesionalioji lyrika ir tobula kalba parašytos knygos, žurnalai, laikraščiai. Jei Juozas Girdzijauskas būtų turėjęs tik tai, kas dabar vadinama poezija, nebūtų parašęs fundamentalių eilėdaros studijų, vertų habilituoto daktaro laipsnio, ir eilėdaros vadovėlio studentams. Pasitvirtino Justino Marcinkevičiaus pranašystė: Nenorėčiau būti blogas pranašas, tačiau manau, kad literatūra (o ypač poezija) XXI-jame [amžiuje] taps kažkuo kitu. Iš inercijos tas „kažkas kitas“ vis dar bus vadinamas poezija“ (Pažadėtoji žemė, p.402).

Menas, kuriamas kalba, ypatingas. Pavyzdžiui, nuo to, kad Leonardo da Vinčio paveikslo „Mona Liza“ mįslingoji moteris virtualioje erdvėje pajudėjo iš rėmų, pačiam paveikslui nieko neatsitiko, o prasta kalba paliečia žmogaus esmę, atstumia jį nuo dvasinių vertybių. Gramatika dera su matematika, kalbos aprašui pritaikoma matematinė logika. Tai galima patirti iš buvusio VU rektoriaus Rolando Pavilionio kalbos filosofijos darbų ir Algirdo Juliaus Greimo semiotikos. Geras lietuvių kalbos tarmių pažinimas, senosios graikų kalbos mokėjimas ir matematinės statistikos metodai padėjo Aleksui Girdeniui įrodyti, kad Kristijono Donelaičio „Metų“ eilėdara yra savita toninio ir metrinio hegzametro sintezė. Visą tyrimą galima rasti Girdenio „Kalbotyros darbų“ III tome (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2001, p. 75 – 106). Tad lietuvių literatūros istorikas Darius Kuolys lituanistų sambūryje Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių proga turėjo pagrindą teigti, kad „Kristijono Donelaičio hegzametras savyje slepia lietuvybės kodą“ (2014-01-09). Gailėkimės, kad leidom erozijai sugriauti kirčiavimo dėsnius, leidžiančios sukurti tautinį hegzametrą.

Donelaičio hegzametro neatkurs ir talentingiausias vertėjas, nes be lietuvių kalbos kirčiavimo neįmanoma išlaikyti lietuvybės kodo, o vis dėlto jo „Metai“ įrašyti į pasaulinės literatūros šedevrų sąrašą, išversti daugiau nei į 30 kalbų (į kai kurias net po kelis kartus). Vadinasi, Donelaičio „Metai“ turi ir hegzametro neužkoduotą vertę. 2019 metų „Kultūros barų“ 12 numeryje paskelbta, kad jau „Donelaitis prabilo olandiškai“ (p. 50 – 52 ). Čia dar pasakyta, kad į ispanų kalbą „Metus“ išvertė Carmen Dugo. Juk tai mano studentė ir kolegė, miela bičiulė Carmen Caro! Į Lietuvą ji atvyko kaip Opus Dei pasauliečių apaštalinės iniciatyvos narė, Ispanijoje apgynusi disertaciją iš Servanteso kūrybos. Carmen Caro tik vėliau prisirašė motinos pavardę Dugo, nes tai leidžia Ispanijos įstatymai. Ispaniškai kalbančioje Kolumbijoje lietuvis filosofas, matematikas ir politikas, buvęs Bogotos meras Antanas Mockus yra Aurelijus Rūtenis Antanas Mockus Šivickas, nes motinos pavardė Šivickaitė. Taigi Donelaičio „Metų“ vertėja į ispanų kalbą yra Carmen Caro Dugo.

Japonė Eiko Sakurai (gimtinėje Sakurai Eiko), parašiusi lietuvių kalbos gramatiką, dabar dėsto Tokijuje lietuvių kalbą šimtui studentų ir verčia į japonų kalbą Balio Sruogos „Dievų mišką“, be klaidų kalba ir rašo lietuviškai, nes išnaudojo visas mokymosi Vilniaus universitete ir Lietuvoje galimybes. Neseniai (2020 05 18) atsiuntė man enciklopedinio pobūdžio knygos Lietuva turinį, išvertusi į lietuvių kalbą. Tai mūsų užauginta neoficiali Lietuvos ambasadorė Japonijoje. Keletą metų per studentų atostogas ji gyveno mūsų šeimoje ir dirbo taip, kaip lietuviai nemoka dirbti, o savo šalį, nors ją dažnai talžo taifūnai ir nuolat dreba žemė, myli taip, kaip mes nemokame mylėti savosios. Pagalvokime, kas su mumis atsitikę, kad lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai norisi eiti ten, kur horizontas, nes mokiniams lietuvių literatūros nebereikia: „Kam mums tie donelaičiai, vaižgantai, apučiai? Jie atgyvenę, pasenę... Ir mokinių tėvai antrina: kam jūs brukate mūsų vaikams tas senienas?“ (Regimantas Tamošaitis. Ten, kur horizontas. Metai, 2019, nr. 12, p. 5 – 9). Laikykime tautos nelaime, kai technologijų amžiaus lietuviams neįpirši lietuvių literatūros klasikų, kad kai kas net džiaugiasi: „Man knygų mugės nereikia, aš turiu paprastą skaityklę ir, įsijungęs internetą, galiu bet kuriuo paros metu nusipirkti iš 3,5 milijono knygų pasiūlos […]. Kokių tik nėra knygų: siuvinėjimo kryželiu pamokos, irokezų indėnų istorijos, tankų gamybos nacių Vokietijoje ypatumai, japonų pasakos ankstyvoje Meidži epochoje, Stave Jobs istorijos ir kita. Tai yra taip elementaru ir taip paprasta, kad apie jokią mugę net pagalvoti nenoriu […]. Viskas yra online – čia ir dabar(Tomas Paulius. Delfi, 2018 02 21). 

Skelbimas jaunimui (niekas netaisyta): „Galapagai“2019”: laukia kultiniai vakarėliai „Silent Disco“ ir „Neonkės“, bei „Happyendless“ reivas. Festivalis „Galapagai 2019” tęsia geriausių naktinių šokių tradicijas: abi naktis veiks „Silent Disco“ palapinė, prie kurios visada driekiasi eilės, o švytinčiais kūno piešiniais traukiančios „Neonkės“ pirmą kartą istorijoje įvyks po atviru dangumi. Į didžiąją sceną šiemet persikels ir „Heppyendles“ su savo „transatlantiniu“ techno rinkiniu ir įspūdingomis vaizdo projekcijomis […] - sako vienas žymiausių veikėjų urbanistinio judėjimo pasaulyje – Motiejus Degree – D J Alko, dar prieš 14 metų sukėlęs „Street Up“ bangą, nešantis „Flow music“ vėliavą, organizuojantis hip hopo renginius ir prie pulto fantastiškai mikruojantis hiphopą, regį, funkʼą“. O ir Lietuvos vyriausybė lietuviams leido įmones pavadinti nelietuviškai („Lietuvos žinios“ 2017 10 24). Dar yra kasmetinė „Eurovizija“, skatinanti išeiti iš namų ir dar daug nelietuviškos rašliavos gatvėse, net ant vaikų marškinėlių ir kitur.

Keista, kad ne mes patys, o svetimtaučiai dar gerbia ir vertina lietuvių kalbą. Vartau Olego Poliakovo knygą „Pasaulis ir lietuvių kalba“ (Vilnius, Enciklopedija, 2008 m. 359 p.). Antrajame jos viršelyje parašyta: „Apie lietuvių kalbos unikalumą ir archajiškumą girdėjo kiekvienas. Tačiau ar daug apie tai galėtų pasakyti?“. Daug ar mažai, bet jau nelikę tų, kurie galėtų. Poliakovas, baigęs anglų ir vokiečių kalbos specialybę Tulos pedagoginiame institute, studijavo TSRS MA Kalbotyros instituto aspirantūroje. Ten susibičiuliavęs su Lietuvos baltistų globėju Jurijumi Stepanovu, puikiai kalbančiu lietuviškai, jo patartas tris vasaras (1982 – 1985 m.) dirbo betonuotoju kolūkyje prie Marijampolės ir mokėsi gyvosios lietuvių kalbos. 1985 m. apgynęs kandidato disertaciją, jau gerai kalbėdamas lietuviškai, pradėjo dirbti Vilniaus universitete, vedė lietuvę, užaugino du gabius vaikus ir gyvena Lietuvoje. Jis plėtė savo mokslinį akiratį Greifsvalde, Heidelberge, kur apgynė habilituoto daktaro disertaciją, Vilniaus universitete tapo profesoriumi, stažavosi ir dėstė Oksfordo ir Kardifo universitetuose, darbavosi Austrijoje (Vienoje ir Zalcburge).

„Pasaulis ir lietuvių kalba“ – labai graži knyga (spalvota ir su paveikslėliais). Ji galėtų įrodyti ir neprotingiems lietuvių intelektualams, jei tik jie patys norėtų, kad kalbos senovė yra vertybė, o ne atsilikimas, prastumas ir netikimas filosofinėms sąvokoms reikšti. Jei dar yra lietuviškai kalbančių žmonių, tai ir kalba pajėgi tenkinti visus jų poreikius. Būdama gyva, ji tiesiog negali pasenti mąstymui, naujoms idėjoms ir meninei kūrybai. Apmaudu, kai lietuvis kalbininkas lygina išlaikiusią senovę savo kalbą su senais nebereikalingais daiktais, darbo įrankiais: „Kaip nenaudojame spragilo vietoj kombaino, kaip nedėvime vyžų vietoj sportbačių, taip ir su kalba turime elgtis – kaip su šiuolaikiniu įrankiu, o ne su senovės liekana“ (LRT „Visi kalba“ 2020 12 31), keldamas nuostabą net laidos vedėjų veiduose ir nenorą toliau klausinėti, kad per daug nebūtų nusikalbėta. Tai, kas kalboje seniausia, ne nyksta, o išlieka. Niekada neišnyks iš pagrindinio žodyno fondo saulė, žemė, motina (iš motė), brolis, įvardžiai, skaitvardžiai ir kt. Visuomenei galima aiškinti, kodėl taip yra, o kalbininkui turėtų būti gėda nežinoti, kad kalbos negalima lyginti su daiktais, kurie iš tikrųjų su savimi į praeitį nusineša ir pavadinimus: Gera pono vienatūriui kaip muštokėje menturiui (J. Janonis, XX a. pradžia). Kadaise sviestą mušė, o dabar gamina, tai nereikia nei muštokės, nei menturio, o saulė šviečia kaip ir švietusi.

Pačioje XX a. pradžioje (1901 m.) Jonas Jablonskis suformulavo bendrinės kalbos ir jos gramatikos kūrimo programą, kur siūlė pirmiausia pačiam gramatikos autoriui gerai ištirti kalbą su visomis tarmėmis. „Kur tautos raštenybė yra labai plati, kur yra nemaža rašytojų, supratusių žmonių kalbos dvasią ir kaip reikiant suvartojusių tą supratimą savo raštuose, ten galima gramatikos tikslui ir tais raštais naudotis <…> (Jonas Jablonskis. Rinktiniai raštai I Vilnius, 1957, p. 59). Jablonskis žinojo, kad bendrinės lietuvių kalbos gramatikos autorius neišvengiamai susidurs su dideliais sunkumais, nes šimtmečių vergiją kentėjusios tautos raštija daug kur remiasi svetimųjų kalbų dėsniais. Todėl iš raštų reikėtų paimti tik tai, kas turi lietuvių kalbos dvasią. Tarmėse kalbos dvasia dar gyva, bet „Ir žmonių kalbą suvartojant gramatikos tikslui, reikia būti atsargiam: mūsų tauta nuo senų senovės kentėjo visokias svetimas įtekmes, kurios gerokai sugadino ir tautos kalbą <…>. Taip prie žodžių ir reiškinių tikrai lietuviškų <…> yra mūsų šnekamojoje kalboje daug ir šiukšlių. Tos šiukšlės reikia mokėti atskirti nuo grūdų (ten pat).

Laimingi prancūzai, kurie iki Paryžiaus apylinkių kalbos paskelbimo valstybine (1539 m.) jau turėjo ištobulintą raštiją ir ilgą kalbos puoselėjimo, jos stiliaus tobulinimo tradiciją. Geriausi kalbos meistrai žinojo, jog „žodžiai turi sielą. Daugumas skaitytojų ir net rašytojų reikalauja iš jų tik prasmės. Reikia rasti tą sielą, kuri pasirodo, susiduriant žodžiams vieniems su kitais, kuri sušvinta ir nuskaidrina knygas ypatinga šviesa; bet tą šviesą uždegti nelengva. Kai kuriems rašytojams žodžių samplaikos yra priemonė sukurti poetiniam pasauliui, kurio paprastai žmonės nei mato, nei numano. Kai kalbama su jais apie tai, jie pyksta, ima protauti, argumentuoti, neigti, rėkti ir reikalauti įrodymų. Tuščias darbas įrodinėti. Kas to nejaučia, tas niekuomet to ir nesupras. Mokyti, protingi žmonės, net rašytojai, kai su jais imi kalbėti apie tą jiems nežinomą paslaptį, šypsosi traukydami pečiais. Nieko nepadarysi! Pabandykit pakalbėti apie muziką su žmonėmis, kurie neturi klausos“ (Guy de Maupassant).

Taigi, norint tobulinti kalbą, reikia turėti klausą, vadinamąjį gyvosios kalbos jausmą, kurį didžiai vertino Jonas Jablonskis ir Juozas Balčikonis, pokariu išugdęs ne vieną kalbininkų kartą, sugebančią dirbti kalbos kultūros darbą. Tuomet radijas, televizija ir teatras mielai naudojosi kalbininkų profesionalų paslaugomis. Čia nebuvo laisvės kalbėti bet kaip: reikėjo ir kirčiavimo, ir tarties, ir retorikos, o spauda negadino žmonių kalbos, nes buvo prižiūrima ir redaktorių, ir korektorių. Tarėmės bent jau fasadą susitvarkę. Tačiau dabar tas fasadas apšiuręs, o interneto prišiukšlinti plotai neaprėpiami ir neiškuopiami. Lietuvos valdžiai  kadaise buvo ne kartą aiškinta kalbotyros ir bendrinės valstybinės kalbos svarba tautai (gal mūsų raštai su parašais dar nesunaikinti archyvuose), bet dėl valdžios nesirūpinimo valstybine kalba negalėjo tada dauguma, kuriai dabar jau lengva Lietuvos žemelė, laimėti prieš mažumą. Antkapyje iškirsti Justino Marcinkevičiaus žodžiai, parašyti dar tarybiniais laikais: Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje, kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro. Ir jau uždarė tėvynė visą kartą, gynusią valstybinę kalbą kaip vėliavą ir himną. Dabar jau globali Lietuva.

Loreta Vaicekauskienė nuolat priešina du terminus – preskriptyvi ir deskriptyvi kalbotyra. Jos supratimu, pirmoji kalbotyra yra tik nereikalingi nurodinėjimai, o antroji – mokslas. Kai kalbotyra tapo mokslu (tik nežinia kada), jos nuomone, ne nurodinėjama, o „aprašinėjamos kalbos sistemos realizacijos arba tiriama pati sistema“ (NŽ. – A.  2011, 1, p.  10 – 11 ). Bet ar aprašinėjimas yra  mokslas? Jeigu tenkinsimės tik savosios kalbos, apdrėbtos anglų ir rusų kalbų invazine mišraine, aprašinėjimu, bet nevertinsime jos, tai niekada ir neturėsime nei norminės gramatikos, nei gerų vadovėlių vidurinėms ir aukštosioms mokykloms, neturėsime sinchroninės ir istorinės kalbotyros, kalbų tipologijos ir gretinamosios gramatikos, neturėdami pagarbos kalbai, neturėsime ir tautos.

Netiesa, kad „Vis labiau populiarėjančios technologijos, naudojamos vertimuose, virtualiuose asistentuose ir kitur yra būdas užtikrinti, kad kalba išvengs išnykimo grėsmės ir nepatirs skaitmeninės atskirties“ („Kalbos technologijos – būtina sąlyga kalbai gyvuoti“  - sako VDU profesorė Kompiuterinės lingvistikos centro įkūrėja Rūta Petrauskaitė; alkas, 2017 11 03). Mašinos verčia labai elementarius tekstus ir padaro tokių klaidų, kokių žmogus nepadarytų, nes jos neturi kalbos jausmo ir kūrybinės galios. Šiurpu girdėti bejausmę mašiną, skaitančią Antano Baranausko „Anykščių šilelį“. Senovės graikų ir lotynų kalbų konservų turime užtektinai, bet nėra nė vieno žmogaus, kalbančio tomis kalbomis. Todėl nepainiokime kalbos konservavimo su jos gyvybės išlaikymu, bet pagalvokime, kaip sugrąžinti į mokyklą ir mūsų gyvenimą meilę gimtajai kalbai ir Lietuvai, nes „negali būti laimingi žmonės, kurie rūpinasi vien tik duona ir turtų padaugėjimu […]. Daugel dalykų žmogus nesupranta tik todėl, kad apie juos negalvoja ir neranda nei laiko, nei noro galvoti“ (Vincas Krėvė. Dangaus ir žemės sūnūs. Vaga, Vilnius, 1987, p. 643).

Aldona Paulauskienė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu