Daugiau 
 

Ieškomas kaltininkas

06/05/2015 Aidas
2b

Kalbėdami apie Ilinojaus ir Čikagos finansų krizes, turėtume sutarti bent dėl vieno: tai nėra išsilavinimo norinčių moksleivių, skurdžiai gyvenančių žmonių, kuriems reikia medicininės pagalbos, vairuotojų, norinčių padorių kelių, nuo smurto nukentėjusių moterų ir vaikų, ieškančių pagalbos, alkstančiųjų, kuriems reikia pavalgyti, ir kitų žmonių, priklausomų nuo miesto ir valstijos teikiamų paslaugų, kaltė. Tačiau nukenčia būtent jie. Gerai sustyguota valdžia turėtų sugebėti patenkinti didžiąją dalį šių racionalių ir suprantamų poreikių neviršydama biudžeto. Ilinojus ir Čikaga nesugeba.

Kas kalti? Įstatymų leidėjai (iš esmės demokratai), kurie metų metus nevaldomai niokojo miestą ir valstiją, švaistydami jų resursus. Taip pat ir priemiesčių miesto ir mokyklų tarybos, dauguma kontroliuojamos respublikonų, už tai, kad nuolat pasidavė profesinių sąjungų reikalavimams neracionaliai didinti darbuotojų pensijas.

Pasibaigus gegužei demokratų kontroliuojama valdžia ir vėl pademonstravo savo nekompetenciją priimdama biudžetą, kuriame trūksta $3 milijardų pajamų, kad būtų padengtos išlaidos.

Demokratų strategija aiški: jie sąmoningai nepriima subalansuoto biudžeto, kad priverstų gubernatorių Bruce’ą Raunerį prisiimti atsakomybę už milijonais apkarpytą biudžetą (tame tarpe ir socialines programas), vildamiesi, kad jam bus daromas pakankamas spaudimas, kad jis pritartų mokesčių pakėlimui. Lyg šio beširdžio gubernatoriaus (kuris net nėra šios krizės kaltininkas) didžiausias džiaugsmas yra atiminėti valstijos paramą ir programas iš nuo jų priklausomų žmonių. Juokinga. Ir įžūlu.

Kalčiausi šioje situacijoje yra demokratai Atstovų rūmų spikeris Michaelas Madiganas ir Senato prezidentas Johnas Cullertonas bei jų giliakišeniai rėmėjai – „American Federation of State“, „County and Municipal Employees“ ir kitos viešojo sektoriaus darbuotojų profesinės sąjungos. Jų nuolatinis godus reikalavimas vis daugiau, daugiau ir daugiau privertė nevykėlę valdžią skolintis vis dažniau, dažniau ir dažniau, kol buvo praktiškai pasiekta bankroto riba.

Vidurinės klasės ir vargstančiųjų gynėjai? Vargiai. Tie patys demokratai atima pinigus iš mokyklų, ligoninių ir socialinių paslaugų, kad atiduotų juos pensijos ir skoloms padengti. Stulbinantis faktas – ketvirtadalis kiekvieno iš mokesčių, išmokų, baudų ir įmokų surenkamo dolerio keliauja darbuotojų pensijoms, sako obligacijų rinkos analitikas ir „Public Sector Credit Solutions“ pagrindinis konsultantas Marcas Joffe. Valstijos mastu pensijos ir palūkanos suryja 10 procentų visų pajamų, sako Joffe. Šie milijardai galėtų labai pasitarnauti padedant pažeidžiamiausioms gyventojų grupėms.

Normaliomis sąlygomis, valdžia pinigus skolinasi kapitaliniams vystymo projektams – tranzito linijoms, tiltams, ligoninėms ir kalėjimams. Projektams, trunkantiems mažiausiai tiek pat, kiek prireikia paskolai atiduoti. Tačiau skolinimasis kasdienėms išlaidoms, kaip daroma pas mus, yra tolygu užstatyti namą, kad apsipirktum parduotuvėje. Ilgainiui tai priveda prie katastrofos.

Profesinės sąjungos padarys viską, kad įtikintų, jog jos nėra atsakingos už $100 milijardų viršijančią skolą pensijų fondams. Jie sakys, kad jei valdžia nebūtų skolinusis pinigų kasdienėms išlaidoms, mes dabar nebūtume atsidūrę šioje krizėje.

Tam tikra prasme tai tiesa, tačiau štai kur problema. Pirmiausia, viešojo sektoriaus darbuotojų pensijos yra per dosnios – jei jos būtų realistiškesnės, labiau atitinkančios tai, kas yra norma privačiame sektoriuje, mums nebūtų tekę tiek pinigų sukišti į jų fondus. Antra, jei visi pinigai būtų keliavę tik pensijoms, valstija būtų mažiau išleidusi mokykloms, sveikatos apsaugai ir būtinosioms paslaugoms. Mokytojų sąjungos nuolat skundžiasi, kad mokyklų finansavimas yra nepakankamas; tačiau jei ne nepilnos įmokos į jų pensijų fondus, mokyklos būtų gavusios dar mažiau. Nejau mokytojai mano, kad jų pensijos turi pirmumą, o ne mokyklų poreikiai?

Viešojo sektoriaus darbuotojų sąjungos elgiasi taip, lyg jos čia būtų niekuo dėtos. Tačiau kur buvo šių sąjungų lyderiai tuo metu, kai lėšos buvo paimamos iš įmokų pensijų fondams ir nukreipiamos kitur? Tuo metu jie profsąjungų lėšomis (t.y. narių pinigais) rėmė tuos pačius demokratų politikus, kurie jų pensijoms skirtus pinigus nukreipinėjo kitur ir priiminėjo išpūstus biudžetus, verčiančius juos skolintis.

Štai ir priimdama paskutinįjį biudžetą, demokratų kontroliuojama Ilinojaus valdžia ir vėl atmetė įstatymo projektą, kuris sumažintų Čikagos kasmetines įmokas policininkų ir ugniagesių pensijų fondams ir dar toliau į priekį pastūmė pilno finansavimo datą – kad duotų miestui laiko sugalvoti naujų pinigų skolinimosi būdų.

Niekas nesikeičia. Tik tiek, kad turim respublikoną gubernatorių, bandantį kažkaip pradėti taisyti šią situaciją, kuriam dabar galime sumesti visą kaltę.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu