Režisavo: John Lee Hancock. Vaidina: Michael Keaton, Nick Offerman, John Carroll Lynch

Biografinis Johno Lee Hancocko filmas apie Ray’ų Krocą dabartiniame politiniame klimate nuskamba itin aktualiai. Ne, šis filmas nėra politinis. Tai pasakojimas apie žmogų, turėjusį viziją, kuo gali tapti „McDonald’s“ užkandinės, ir pavogusį verslą iš jo įkūrėjų (taip, juostos pavadinimas yra ironiškas). Roberto Siegelo scenarijus turi šiokių tokių problemų ir nevientisumo, tačiau pati juostos žinutė – svarbu ne tik laimėti, bet ir sunaikinti visus konkurentus ir oponentus bei tapti svarbiausiu ir sėkmingiausiu, kad ir ką pakeliui tektų sunaikinti – skamba itin aktualiai. Be to, tokia strategija pasiteisina. Tik pažiūrėkite, kokia gigantiška korporacija tapo „McDonald’s“.

Pirmą kartą Krocą (Michaelas Keatonas, tobulas šiame vaidmenyje) pamatome 6 dešimtmečio viduryje, šlepsintį iš kavinės į kavinę ir nesėkmingai bandantį pardavinėti penkių velenų pieno kokteilių gaminimo aparatą. Jam per 50 metų, jis klausosi savipagalbos ir asmeninio tobulėjimo įrašų ir telefonu vis bando įtikinti žmoną, kad geresnio vyro ji niekur neras. Tuomet nutinka kai kas, ką jis palaiko klaida: mėsainių užkandinė Kalifornijoje, pavadinimu „McDonald’s“, užsakė šešis šiuos prietaisus. Jis jiems skubiai paskambina ir sužino, kad tai iš tiesų klaida: jie užsakė aštuonis.

Nuvykęs į užkandinę Krocas negali patikėti tuo, ką mato. Užkandinė ne tik sausakimša žmonių, ji nepaprastai švari ir tvarkinga, o maistas yra patiekiamas akimirksniu – ką? Negali būti, sako jis. Gali. Jis susitinka su savininkais, Maurice’u „Maku“ McDonaldu (Johnas Carrollas Lynchas) ir jo broliu Dicku (Nickas Offermanas), kurie jam aprodo virtuvę. Jie sukūrė tai, ką pavadino „greitojo aptarnavimo sistema“ – automatinio surinkimo liniją iš buitinių prietaisų, kuri leido jiems užsakymą įvykdyti per kelias sekundes. Dar daugiau: pas juo nebuvo indų ir įrankių ar staliukų – viską buvo galima išsinešti vienkartinėse pakuotėse ir valgyti automobilyje, prie iškylos stalo ar kur tik norisi.

Krocas pamato auksinę galimybę ir pasiūlo broliams planą: franšizė „nuo jūros iki tviskančios jūros“ (tai ne paskutinis kartas, kai jis imasi apsimestinio patriotizmo, kad pasiektų savo). Broliai dvejoja, nes per ankstesnius tokius bandymus nukentėjo kokybė. Krocas užtikrina, kad šįkart taip nenutiks.

Kroco ambicijos smarkiai lenkia brolių. Jis naudojasi jais (ir kitais jo kelyje pasitaikančiais žmonėmis), kad susikrautų sau milžiniškus turtus. Iš brolių jis perima vis daugiau įtakos, kol jiems nelieka nieko, tik keli menki čekiai ir sulaužyti pažadai. Pakeliui jis dar pakeičia žmoną (Laura Dern) į naujesnį „modelį“ Joan (Linda Cardellini), kuri jiems susipažinus buvo vieno jo franšizės savininko (per mažam vaidmeniui iššvaistytas Patrickas Wilsonas) žmona.

Trumpai tariant, Krocas pavirsta tikra pabaisa – o didžiausias šio filmo trūkumas yra tai, kad jis taip ir neparodo, kaip ir kodėl tai įvyksta. Lengva pasakyti, kad Krocą palengva užvaldė godumas – visą gyvenimą jis vos vos vertėsi, o dabar staiga turi tiek pinigų, kad jų ir norėdamas nesugebėtų išleisti.

Tačiau filmo veikėjas pasikeičia labai staigiai, tad mes negalime būti tikri dėl ko taip nutinka (beje, Keatonas taip meistriškai susitvarko su vaidmeniu, kad šis pasikeitimas jo dėka yra kur kas subtilesnis ir nuosaikesnis nei būtų galėjęs būti).

Jis nuolat geria, tačiau niekada neatrodo iš tiesų girtas. Ar tai svarbu? Pirmą kartą pamatęs Joan, jis yra apsėdamas minties su ja susipažinti ir netrukus jie jau vakarais kalbasi telefonu. Ar jo sėkmė jį įtikino, kad jam nieko nėra neįmanomo? Kad turtingiems ir galingiems negalioja jokios taisyklės?

Ir tai sugrąžina mums į dabartį. „Įkūrėjas“ kalba būtent apie tokį „daugiau reiškia geriau“ kapitalizmą, koks Amerikoje yra aukštinamas šiuo metu. Tai nereiškia, kad nuo to filmas tampa geresnis, tačiau jis neabejotinai tampa aktualus.