Kadaise Volteras parašė pjesę, kurią pavadino „Fanatizmas, arba pranašas Mahomedas“. Tai buvo satyra, pasakojanti apie tai, kaip ciniškas lyderis naudoja religiją kaip politinį įrankį. Tikrasis pjesės taikinys buvo katalikų bažnyčia, o Volteras neapkentė visų religinių fanatikų. Tačiau didžiausias jo įnašas į Prancūzijos politikos kultūrą buvo kalbos laisvės išaukštinimas.
Vienas iš penktadieninių teroristinių išpuolių Paryžiuje buvo „Comptoir Voltaire“, kavinė 11-ajame rajone. Didžioji išpuolių dalis kaip tik ir įvyko šiame buržuaziniame ir bohemiškame rajone, kuris penktadienio vakarą tampa tikrų prancūzų nerūpestingumo ir joie de vivre įsikūnijimu. Tačiau tai yra tas pats rajonas, kuriame yra įsikūrusi „Charlie Hebdo“ redakcija ir kuriame vyko žygiai po praėjusių metų sausio išpuolių. Tiesą sakant, penktadienio išpuoliai labai tiksliai laikėsi tradicinio daugumos Prancūzijos politinių demonstracijų maršruto, nuo Place de la République iki Place de la Nation, išilgai Boulevard Voltaire. Taikiniu taip pat tapo Stade de France, kuriame vyko draugiškos futbolo rungtynės tarp Prancūzijos ir Vokietijos: tikras Europos brolybės, susitaikymo ir karo atmetimo simbolis. Dar vienas taikinys – roko koncertas Bataclan, kuriame neretai savo susirinkimus rengia Prancūzijos žydų bendruomenė.
Šios informacijos pakanka, kad būtų aišku, jog penktadienį ir vėl buvo nusitaikyta į pačią Paryžiaus, „pasibjaurėjimo ir iškrypimų sostinės“, kaip jį vadina IS, dvasią ir jo tapatybę. Dauguma prancūzų buvo labai nustebę, kad jų ypatingai sekuliarią šalį kerštingas oficialus IS pranešimas apibūdino kaip „nešančią Kryžiaus idėją“.
Reikalas tas, kad Prancūzijos politika Artimuosiuose Rytuose yra tik antrinė ginkluotų džihadistų motyvacija. Prezidentas Hollande’as tą irgi supranta ir šeštadienį pasakė tai garsiai: į mus nusitaikė už tai, kas mes esame.
Hollande’as taip pat sakė, kad Prancūzija „kariauja“ (jis tai sako jau daugiau nei metus) su teroristine „kariuomene“ – iki šiol šis išsireiškimas buvo vos porą kartų pavartotas gynybos ministro. Akivaizdu, kad mes galime tikėtis, jog Prancūzija padvigubins savo pastangas kovojant su džihadistais apskritai ir ypač su IS (prisiminkime JAV „karą su teroru“ po 9/11). Paryžius dar turi karinių pajėgų, kurias galės paskirti šiai kovai, tačiau dauguma šių pajėgų jau kovoja su terorizmu nuo Afrikos Atlanto pakrantės iki Eufrato. Taigi tikėtina, kad Prancūzija kreipsis į savo ES ir NATO šalininkes, kviesdama vykdyti sutarties punktus, kurie įpareigoja sąjungininkes veikti, kai viena iš jų yra puolama. Vienas ryškiausių to pavyzdžių gali būi glaudesnis dalinimasis Sirijoje ir Irake surinkta žvalgybine informacija iš Prancūzijos sąjungininkės JAV.
Kai kurie neabejotinai pareikalaus bendros karinės operacijos Artimuosiuose Rytuose: tai labai diskutuotina galimybė, nes nė viena sąjungininkė šiuo metu tam nėra pasirengusi. Kiti, priešingai, kvies atsisukti į save pačius ir peržvelgti savo veiklą Artimuosiuose Rytuose. Pastarojo dešimtmečio Prancūzijos pasirinkimai šiuo klausimu buvo aiškūs: toliau tvirtinti tradicinius ryšius su Saudo Arabija, remti valstybės kūrimąsi Libane, nutraukti ryšius su Assado režimu, toliau saugotis Irano.
Šie politiniai sprendimai visiškai logiški. Čia nekalbama apie pasirinkimą tarp sunitų ir šiitų pasaulio: Voltero įkūnijamai sekuliariajai šaliai jokios religinės priklausomybės yra nė motais. Prancūzijai svarbiausia yra suvokimas, kad senoji Artimųjų Rytų tvarka išnyko visam laikui, kad Sirijos ir Irano vyriausybės kelia daugiau problemų, nei kuria stabilumo, o Damaskas kartu su Bagdadu ir Teheranu prisidėjo prie IS iškilimo per pastaruosius dvejus metus.
O kokia alternatyva? Mes žinome, kad ugniagesiai neturėtų bendradarbiauti su padegėjais. Tačiau jei nebūtų vykdytos operacijos prieš IS, tamsi dėmė, žyminti jos plėtrą žemėlapiuose, dabar dengtų teritoriją nuo Bagdado iki Damasko.
Tačiau karinis šios kovos komponentas tėra tik dalis bendro paveikslo. Karas bus laimėtas namuose. Tai yra idėjų karas, kuris per ateinančias savaites ir mėnesius pasidarys dar bjauresnis: šįkart Marine Le Pen gali būti geresnėje situacijoje, kad išnaudotų šiuos įvykius, nei buvo po sausio mėnesio išpuolių. Prancūzijos valdžia negali prašyti kiekvieno užsieniečio, kiekvieno mažumos atstovo būti Volteru. Tačiau kol kas dar yra galimybė šiai šaliai išsaugoti savo integracijos modelį ir išlikti ištikimai tolerancijos ir laisvės idealams.
