Daugiau 
 

Ką atskleidė Aivaro Abromavičiaus skandalas?

02/12/2016 Aidas
voloshina-982

Skandalas, prasidėjęs vasario 3 dieną nuo Ekonominio vystymosi ir prekybos ministro Aivaro Abromavičiaus pranešimo apie atsistatydinimą, buvo sėkmingai išspręstas. Bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Prezidento ketinimai „perkrauti“ ministrų kabinetą ir anonsuojamas ministro pirmininko ir viso ministrų kabineto atsistatydinimas atidėti nenustatytam laikotarpiui. Keturi iš penkių ankščiau iš pareigų nusišalinusių ministrų sugrįžo į savo postus. Kategoriškas Aivaro Abromavičiaus atsisakymas toliau eiti Ekonominio vystymosi ir prekybos ministro pareigas šiandien yra laikomas nemaloniu ir erzinančiu įvykiu, kuris nėra pajėgus daryti įtakos bendram troškimui toliau dirbti ir reformuoti šalį. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

Iš tiesų krizė niekur nedingo. Krizė niekur nedingo ir nedings todėl, kad ji įvyko ne dėl ministrų asmeninių savybių ir ne dėl to, kaip jie suprato ir planavo reformas, o dėl tuo, kad pati Ukrainos valdymo sistema yra sukurta dar pagal sovietinį darbo santykių principą „vadovas-pavaldinys“. Ši sistema yra grindžiama visišku pavaldinio paklusnumu aukščiau esančiai vadovybei. Tai, kas nutiko Ukrainos politikos arenoje ir ką Aukščiausiosios Rados pirmininkas pavadino politikos krize, įvyko dėl reikalavimų į postus skirti asmenis, neatitinkančius profesinių standartų, tik besimėgaujančius galingu užnugariu.

Aivaras Abromavičius savo atsistatydinimo priežastimi nurodė spaudimą iš vieno deputato, prezidentui artimo asmens, ir reikalavimą į svarbius postus skirti žmones, „dėl kurių sutarta su aukščiausia valdžia“.
Savi žmonės šiltose vietose – tai ukrainietiškos politikos realybė, nieko naujo. Įdomiau šioje situacijoje yra kas kita: net po piktų ambasadorių ir pasiuntinių pareiškimų, ne visi Ukrainos visuomenės atstovai iki galo supranta, kodėl skambutis „iš aukščiau“ yra nepriimtinas.

Ukrainos spaudoje pasirodė Aivaro Abromavičiaus ir Andrejaus Pasišniko – to asmens, kurio kandidatūrą savo „prašymu“ Abromavičiui pateikė prezidento administracija – susirašinėjimo nuorašai. Iš jų matoma, kad proteguojamas pretendentas į pareigas net nesuvokia, kad jo trumpoji žinutė apie tai, kad jo kandidatūra yra palaiminta ministro pirmininko ir ekonomikos ministerijai „nuleista“ prezidento bičiulio, yra „kaltės įrodymas“. Žmonės, dalyvaujantys tokiose machinacijose, apie tai nesiunčia telefoninių pranešimų. Tačiau Ukrainoje tai yra visiškai normalu.

Pagrindine skandalo priežastimi tapo įtarimas, kad minėtasis deputatas, per prezidentui artimų žmonių skyrimą į įvairias pareigas, taikosi savus žmones įkišti į finansiškai patrauklius postus ir tuo pačiu gauti prieigą prie valstybės valdymo. Visuomenė kaltina Igorį Kononenko, o drauge su juo ir patį prezidentą, bandymu gauti finansinės naudos, t.y. dalyvavimu korupcinėje schemoje. Regis, prezidentas ir jo aplinka pamiršo, kad korupcija – tai ne tik kyšiai ir nelegalūs finansai, o ir tarnybinės padėties išnaudojimas asmeniniams tikslams pasiekti. Tad net pats nekalčiausias ir nesavanaudiškiausias jauno žmogaus įdarbinimas apeinant taisykles yra ne ką mažiau korupcinis veiksmas nei siekis į geras pareigas sukaišioti savus žmones, kad iš to vėliau pasiimti dividendus.

Net jei prezidentas, Kononenka ir paskutiniu lašu Abromavičiaus kantrybės taurėje tapęs Pasišnikas sau būtų kėlę tik pačius tyriausius tikslus – į geras pareigas paskirti dorus žmones, kurie iš visų jėgų dirbs šalies naudai – tai nė kiek nekeistų fakto, kad skambutis, žinutė, prašymas ir panašūs dalykai nėra priimtini visuomenėje, kurioje yra vertinamas profesionalumas ir kurioje yra suvokiamos atsakomybės ribos.

Iš tiesų šis įvykis su Abromavičiumi yra tipiškas darbo santykių Ukrainoje pavyzdys. Tai jau yra tapę tam tikra sutartine tradicija, kai aklas visų valdžios įsakymų ir norų pildymas tampa darbo santykių pagrindu.

Pavyzdžiui, kieno pavaldiniu buvo Abromavičius, jei į postą jį paskyrė prezidento Petro Porošenkos frakcija, tačiau ministrų kabineto darbas patenka į ministro pirmininko Arsenijaus Jaceniuko atsakomybę? Kieno paliepimus jis turėjo pildyti? O tai net nesvarbu. Jo darbui valstybės valdymo sistemoje tai nedaro jokios įtakos. Kaip patiekalo skoniui neturi jokios įtakos klausimas apie tai, kas yra tiesioginis restorano šefo, kurį į darbą priėmė restorano valdyba, vadovas. Ar gali prezidentas, ministras pirmininkas, deputatai prižiūrėti, kaip vyksta darbas vienoje ar kitoje ministerijoje? Gali. Tačiau negali įsakinėti, reikalauti, liepti, nurodyti. Kaip ir negalima iš restorano šefo reikalauti pakeisti patiekalo produktų kokybę, tiekti mažesnes nei turėtų būti porcijas, ar naudoti priedus, kurių šefui naudoti neleidžia profesinė etika. Yra tam tikros kompetencijos ribos, už kurių žengti negalima būtent vadovui, net jei jis ir yra tiesioginis viršininkas. Ypač, jei jis yra tiesioginis viršininkas.

Ar galėjo prezidentas, premjeras, frakcija, koalicija iškelti klausimą dėl to, kad ministras Abromavičius netinkamai eina savo pareigas? Žinoma, kad taip. Ar galėjo analizuoti jo sprendimus dėl jam pavaldžios ministerijos personalo? Taip, jie turi tokią teisę ir tokius įgaliojimus. Ar galėjo jie jam „nuleisti“ darbuotojus iš aukščiau? Žinoma, kad ne.

Tai, kas įvyko, pirmiausia byloja apie labai žemą darbinį ir socialinį Ukrainos visuomenės išsivystymą. Čia paprasčiausiai nepriimtina viešinti faktų apie vyresnybės daromą spaudimą pavaldiniams. Mokytojai ir gydytojai savo vadovybės paliepimu yra verčiami dalyvauti masinėse akcijose, valdininkai – balsuoti arba agituoti už eilinį kandidatą, deputatai – priimti įstatymus, neaptarus jų su frakcija ar be visų „už“ ir „prieš“ paaiškinimų. Čia nepriimtina viešinti faktų apie seksualinį priekabiavimą ar bet kokią diskriminaciją darbo vietoje, apie privačių ir viešų santykių persipynimą, apie netinkamą ar net kenksmingą psichologinį klimatą darbe.

Tereikia prisiminti, kokios kovos vyko priimant įstatymus dėl „diskriminacijos darbo sferoje“ ir taps akivaizdu, kad sovietinė darbo santykių teisė ir tradicija su šaknimis išrovė iš visuomeninės sąmonės bet kokią darbo ir profesinę etiką. Visuomenei, išauklėtai „savanoriškų, bet privalomų“ demonstracijų ir kompromisų su vadovybe, siekiant pasistūmėti į priekį eilėje gauti butą ar užsitikrinti atostogas vasaros metu, labai sunku suvokti, kad kai kurie vadovybės poelgiai pavaldinių atžvilgiu yra mažų mažiausiai niekingi, o save gerbiantis pavaldinys su tuo taikstytis neturėtų. Išmokę ginti savo asmeninę erdvę, ukrainiečiai neišmoko į ją įtraukti ribų su profesionaliu gyvenimu.

Ar galėjo prezidentas, premjeras, frakcija, koalicija iškelti klausimą dėl to, kad ministras Abromavičius netinkamai eina savo pareigas? Žinoma, kad taip. Ar galėjo analizuoti jo sprendimus dėl jam pavaldžios ministerijos personalo? Taip, jie turi tokią teisę ir tokius įgaliojimus. Ar galėjo jie jam „nuleisti“ darbuotojus iš aukščiau? Žinoma, kad ne. Bet kokiame efektyviai dirbančiame padalinyje darbuotojai yra lemiamas veiksnys, todėl niekas, išskyrus tiesiogiai už padalinio darbą atsakingą žmogų, negali „kišti trigrašio“ į šios žinybos darbą ir jo organizavimą.

Tačiau yra ir kita necivilizuotų vadovo ir pavaldinio tarpusavio santykių pusė. Ir ją ministras Aivaras Abromavičius irgi apnuogino. Kalba eina apie tai, kad Ukrainos politikai yra visiškai atitrūkę nuo elektorato nuomonės ir absoliučiai abejingi tam, kaip atrodo jų personalo sprendimai iš šono.

Kai buvo įvardintas Igoris Kononenko, Petro Porošenkos bloko frakcija susirinko į specialųjį svarstymą, kurio metu iškėlė klausimą, ar nereikėtų iš jo atimti deputato įgaliojimų. Už tai, kad įgaliojimai iš jo būtų atimti, nubalsavo vos devyni žmonės. Bendrame frakcijų susirinkime puvo prieita prie vieningos nuomonės, kad Kononenko nušalinimas (arba atsistatydinimas) iš parlamento būtų netikslingas, nes gali „iššaukti visos politinės galios kompromitaciją“. Štai jums ir paradoksas: į milžiniško skandalo sūkurį patekusio aukštas pareigas einančio partinio funkcionieriaus atsistatydinimas, deputatų nuomone, kompromituoja politinę galią, o štai pats skandalas – ne. Ir, aišku, jokia politinė atšaka ar grupė tokiam sprendimui nepaprieštaravo. Nes pas mus valdžiai neprieštaraujama.
Deja, viskas, kas liečia paskyrimus į pareigas, atstatydinimus, miglotus asmeninius santykius, tampančius patekimo į svarbius postus priežastimi – visa tai patenka į skandalų plotmę. Ukrainos spaudoje ir tinklaraščių erdvėje ne kartą buvo pasirodę pranešimai apie tai, kad korupcija kaltinamas asmuo ar aktyvus buvusio režimo veikėjas išsaugo savo ryšius ir įtaką bei yra kviečiamas dirbti jau naujai valdžiai. Ir niekas – nei visuomenės protestai, nei žurnalistų straipsniai – negali tam užkirsti kelio. Visuomenė yra visiškai bejėgė kaip nors paveikti didžiojo vadovo ir jo pavaldinių tarpusavio santykius.

Štai taip susiformavo sistema, kurios dėka šalyje neįmanoma rasti darbo, jei tik nesate pasiryžęs aklai vykdyti visus įmanomus vadovo reikalavimus. Tos pačios sistemos dėka galima užimti bet kokias atsakingas ir prestižines pareigas, nepriklausomai nuo to, kokiuose skandaluose ir neaiškiuose reikaluose iki tol buvote įsipainiojęs.
Tai yra visa Ukrainos visuomeninių ir profesinių santykių esmė. Būtent į tokių reiškinių šalinimą su visomis šaknimis ir turėtų būti nukreiptos Ukrainos reformos. Jos privalo sukurti šalyje konkurencingą aplinką, kurioje profesionalumas yra gyvenimo sėkmės pagrindas. Tuomet slaptos šeimos, klano ar kastos interesais pagrįstos struktūros paprasčiausiai neišlaikys konkurencijos su nepriekaištingai veikiančiais gerai suteptais profesiniais mechanizmais, nukreiptais į rezultatą.

Skandalas, kurį sukėlė Abromavičiaus pareiškimas – tai istorija apie nekonkurencingą, apkerpėjusią, netvarią Ukrainos profesinę realybę, kuriai seniai būtinas gaivaus oro gūsis. Ministrui pavyko ne tik pasakyti tiesą, bet ir nustatyti galutinį vykdomų reformų tikslą.

Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu