Ko gero, mano pats nekenčiamiausias anglų kalbos žodis (ir kuo toliau, tuo labiau) yra „security“. Ypač, kai yra sakomas tam tikrame kontekste, pavyzdžiui, frazėje „siekiant užtikrinti jūsų saugumą“. Kai girdžiu ar skaitau šią frazę, nors ir nesigriebiu, kaip tikras amerikietis (nors ir esu pilnateisis šalies pilietis), šaunamojo ginklo (kurį, beje, turiu), tačiau neneigsiu, kad jaučiu nepaprastai stiprų norą šią frazę pateikusiajam padaryti ką nors žiauraus ir nelegalaus. Ne, ne tam nelaimingam klerkui, kuris yra priverstas tai kartoti, nes tai nurodyta jo pareigybinėse instrukcijose, o tam, kas tas instrukcijas sukūrė ir padarė privalomomis.
Kita vertus, aš tikrai nepriklausau pamišėliams liberalams, kurie, jei tik gautų valią, paleistų visas Amerikos specialiąsias tarnybas, paskelbtų visas karines paslaptis internete, o prezidentu išrinktų išdaviką ir Putino kilimėlį Edwardą Snowdeną. Ne, aš puikiai suprantu, kad karo (taip pat ir su terorizmu) srityje, o taip pat didžiojoje politikoje (kad ir kaip bjauru būtų tai pripažinti), saugumo ir slaptumo priemonės gali būti labai reikalingos ir svarbios, nepaisant jų keliamų nepatogumų. Aš taip pat suprantu, kad tokiais atvejais negalima piliečiams duoti teisės rinktis: tik įsivaizduokite aiškinančius - „aš, štai, nebijau užsienio agresijos, todėl atsisakau dalyvauti veikloje, skirtoje tai agresijai užkirsti kelią, o net jei kažkas tokio nutiks, tai jau mano problemos – ginsiuosi, kaip išmanau (turiu asmeninį šaunamąjį ginklą)“. Taip yra todėl, kad jei tokio pobūdžio grėsmė vis dėlto įvyks, tai nebus asmeninės problemos. Agresorius nesiaiškins, kurie piliečiai palaikė savo šalies valdžią ir armiją, o kurie – ne. Lygiai dėl tos pačios priežasties negalima ir visiškai atsisakyti visuotinių mokesčių ir pakeisti jų savanorišku pasirenkamuoju draudimu, remiantis principu „aš atsisakau finansuoti ugniagesių tarnybą (ir laikytis priešgaisrinės saugos reikalavimų), o jei mano namas užsidegs – tiesiog negesinkite jo“. Negalima negesinti, nes ugnis persimes pas kaimynus. Kaip tik todėl tokiais klausimais net patys radikaliausi individualistai turi atsisakyti dalies asmeninės laisvės (ir patogumo) visuotinės gerovės (kad ir kaip nuvalkiotai tai skamba) vardan.
Tačiau net ir svarbiausiose viešosiose srityse būtina sugebėti atskirti racionalias priemones ir apribojimus nuo atviros ir akivaizdžios paranojos. O ką jau kalbėti apie buitinius ir asmeniškus klausimus! Nepaisant to, „saugumo“ paranoja vis plačiau plinta po visą Vakarų pasaulį, ar tai būtų Jungtinės Valstijos, ar Vakarų Europa, ar net jaunosios Rytų Europos demokratijos. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pastarosios turi ganėtinai stiprų imunitetą viskam, kas kvepia sovietizmu – taip pat ir beprasmiams draudimams bei maniakiškam įtarumui – ir labai dažnai demonstruoja daug daugiau sveiko proto nei jų vakarietiškosios kaimynės. Deja, paranojiško „saugumo“ banga labai sparčiai ritasi ir pas jas. Mano bičiulis iš Talino, universiteto dėstytojas ir teisininkas, neseniai negalėjo pervesti nedidukės sumos į JAV. Taip nutiko dėl suaštrėjusios Estijos banko paranojos ir sugriežtintų populiarios amerikietiškos mokėjimų sistemos taisyklių. Savaime suprantama, kad elektroniniai mokėjimai gali būti naudojami ir nusikalstamos veiklos finansavimui, ir internetiniams sukčiavimams, tad galima suprasti, kodėl reikalaujama papildomų patikrinimų, patvirtinimų bei registracijų, ypač, kai sukasi tūkstantinės sumos. Tačiau kai kalba eina apie dešimties dolerių sumą?!
Kartais bankai iš tiesų prieina iki anekdotinių situacijų – nors, tiesa, juokinga tai yra tik kai kažkas pasakoja, o štai kai pačiam tenka su tuo susidurti kliento kailyje, sukyla visiškai kitos emocijos. Štai, pavyzdžiui, kai kurių bankų internetinės svetainės atsisako automatiškai užpildyti slaptažodžio laukelį klientui prieš tai savo naršyklėje pasirinkus slaptažodžio įsiminimo funkciją – nors tai absoliučiai ne jų reikalas spręsti, ar klientas savo slaptažodį turėtų išsaugoti naršyklėje, ar kas kartą jungdamasis vesti iš naujo.
Perspėti klientą, kad pirmasis būdas yra mažiau saugus – taip, prašom. Tačiau prievarta brukti man tai, kaip, jų nuomone, turėčiau rūpintis savo paties pinigų saugumu – tai jau piktnaudžiavimas teisėmis ir įgaliojimų peržengimas! Gerai, tebūnie išsaugoti slaptažodžio negalima – čia dar galima įžvelgti tam tikrą logiką. Kur kas baisiau elgiasi tie bankai, kurie reikalauja ranka surinkti – būtent įrašyti ranka, kopijuoti neleidžiama! – duomenis, kurie, šiaip jau, net nėra slapti, tokius kaip sąskaitos numeris arba elektroninio pašto adresas. Beje, tai padaryti reikia du kartus, kad būtų garantuota, jog „neįsivels klaida“ – nepaisant to, kad kopijavimas iš originalo yra vienintelis garantuotas būdas išvengti klaidų, mat jos įsivelia tik tuomet, kai duomenis vedame ranka. Ir, aišku, turiu paminėti patį nuostabiausią dalyką – jūs nematote savo paties vedamų ženklų, mat šie yra atvaizduojami žvaigždutėmis! Tai yra, „siekiant išvengti klaidų“, iš vartotojo reikalaujama dukart aklai surašyti beprasmišką skaičių seką! Paskutinis mano pokalbis su banku šiuo klausimu skambėjo taip: „Sveiki, jūsų internetinis puslapis neleidžia man susikurti asmeninės paskyros. – Prašau pasakykite savo vardą, pavardę, sąskaitos numerį ir socialinio draudimo numerį. – (Viską diktuoju.) – Įeikite į tokį ir tokį puslapį ir suveskite ten savo vardą, pavardę, sąskaitos numerį (du kartus) ir socialinio draudimo numerį. – Aš jau esu šiame puslapyje! Ir negaliu šių duomenų suvesti į jūsų pateikiamos formos laukelius! – Siekiant užtikrinti jūsų saugumą, šiuos duomenis reikia suvesti ranka. – Kaip mano saugumui padės tai, kad aš dešimt kartų suklysiu aklai įvesdamas skaičius?! – Atleiskite, tokios taisyklės. – (Giliai atsidūstu) Gerai, ar galite tuos duomenis suvesti už mane? – Atleiskite, siekiant užtikrinti jūsų saugumą, aš neturiu teisės įvesti jūsų asmeninės informacijos. – Ką?! Juk jūs ką tik manęs visos tos informacijos klausėte, o aš jums ją padiktavau! Jūs ją JAU žinote! – Atleiskite, tokios taisyklės...“
„Saugumo“ paranoja vis plačiau plinta po visą Vakarų pasaulį, ar tai būtų Jungtinės Valstijos, ar Vakarų Europa, ar net jaunosios Rytų Europos demokratijos. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pastarosios turi ganėtinai stiprų imunitetą viskam, kas kvepia sovietizmu – taip pat ir beprasmiams draudimams bei maniakiškam įtarumui – ir labai dažnai demonstruoja daug daugiau sveiko proto nei jų vakarietiškosios kaimynės. Deja, paranojiško „saugumo“ banga labai sparčiai ritasi ir pas jas.
Visa ta situacija privertė mane prisiminti kadaise matytą seną karikatūrą, kurioje pavaizduota sekretorė, spausdinanti jai diktuojamą slaptą dokumentą užrištomis akimis.
Ak, jei šitas marazmas būtų apėmęs tik bankus! Pamenu, kaip mane kadaise Niujorke šokiravo tai, kad vakare, kai paplūdimyje darbą baigia gelbėtojai, po jį ima važinėti policijos patruliai ir vaikyti žmones lauk iš vandens. Kokią teisę kas nors turi už mane, suaugusį ir įgalų žmogų, beje, puikiai plaukiantį (o net jei ir ne – tai mano asmeninis reikalas!), spręsti, ar galiu aš be priežiūros maudytis trijų metrų atstumu nuo kranto, ar ne? Kas tai – „laisvųjų žemė ir drąsiųjų namai“ ar vaikų darželis? Tačiau tai dar ne viskas! Po kiek laiko jau šiaurinėje tos pačios valstijos dalyje aš sėdėjau parke ant upės kranto, į vandenį įmerkęs kojas. Tokia ten ir upė – labiau upelis – giliausioje vietoje vanduo siekia juosmenį, o prie kranto, aišku, jo vos iki kulkšnių. Ir ką jūs sau manote? Prie manęs priėjo parko reindžeris ir pasakė, kad privalau ištraukti iš vandens kojas, nes – jūs jau tikriausiai atspėjote – parke nėra gelbėtojų!
Floridoje, kur gyvenu dabar, tokio idiotizmo, laimei, nėra (kaip nėra ir niujorkietiškų ginklų kontrolės įstatymų). Kaba perspėjimai „Paplūdimys nesaugomas gelbėtojo – maudydamiesi rizikuojate“ – normalus, sveikas požiūris. Tačiau savų paranojikų ir čia netrūksta – kažkas iškvietė policiją, kai aš naktį per žiūroną žiūrėjau į žvaigždėtą dangų ar fotografavau kalėdinį apšvietimą: „Tai nieko nelegalaus, pone, bet kaimynams jūsų elgesys pasirodė įtartinas“.
Ir ne veltui man neretai žodį „saugumas“ tenka rašyti kabutėse. Svarbiausia net ne tai, kad visa toji paranoja trukdo gyventi normaliems, įstatymų besilaikantiems žmonėms. Ir net ne tai, kad toks elgesys formuoja vertybėms, sukūrusioms vakarietišką civilizaciją, prieštaraujantį asmens psichologinį tipą: visko bijantį, paklūstantį idiotiškiems draudimams, už nieką asmeniškai neatsakingą ir bet kokioje situacijoje laukiantį, kol ateis gelbėtojas ir nusives jį už rankutės. Esmė tame, kad nuo realių pavojų ji absoliučiai neapsaugo – greičiau priešingai. Ar pamenate pernykštę vokiečių keleivinio lėktuvo A320 katastrofą? Kai jūs viską apskaičiavote, uždarėte ir užcementavote, kai iškratėte visas kišenes ir numovėte visus batus, kai uždraudėte skutimosi kremus ir losjonus nuo saulės, kai manikiūrines žirklutes atėmėte ne tik iš keleivių, bet net ir iš skrydžio palydovių, kai pavertėte piloto kabiną neįveikiama tvirtove, tada tos kabinos viduje sėdintis beprotis, perėjęs visus betikslius jūsų patikrinimus ir išlaikęs sertifikatus, paprasčiausiai nukreipia lėktuvą į kalną ir niekas, įskaitant jo porininką, negali jam sutrukdyti, nes jį saugo tos pačios, patikimos ir nepramušamos, jūsų dėka šarvuotos durys.
Jurijus Nesterenka
