Trapios paliaubos Sirijoje, kurias vasarį padėjo pasiekti JAV ir Rusija, dabar kabo ant plauko. Po kelis mėnesius trukusios santykinės ramybės šalies vakaruose, dabar Assado režimas atnaujino savo bombardavimo kampaniją civilių apgyvendintose vietovėse aplink Alepo miestą ir rytų Damaską, kurias kontroliuoja sukilėliai.
Kol Jungtinės Valstijos daro viską, kad paliaubos tęstųsi, Rusija palaiko Sirijos vyriausybės bandymus pakeisti tai, dėl ko jau buvo susitarta, t.y. paversti paliaubas ne nacionalinio lygmens ugnies nutraukimu, o keliais regioniniais taikos taškais. Tai labai neramina, žinant, kad dabar nuosaikesnėms sukilėlių pajėgoms bus dar sunkiau dalyvauti taikos derybose, jei jos ir toliau bus atakuojamos. Tačiau kur visoje šitoje situacijoje įsipaišo Europos Sąjunga, kuriai dėl nenumalšinamos pabėgėlių krizės turėtų būti ypač aktualu užbaigti pilietinį karą Sirijoje?
Didėjant nerimui, kad Ženevos taikos derybos gali žlugti, ES vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė Federica Mogherini išplatino pranešimą, kuriame skelbia, kad „spaudimas turėtų būti padidintas visoms susijusioms šalims gera valia atnaujinti derybas ir užtikrinti, kad JT specialiojo pasiuntinio darbas formuojant susitarimą tarp Sirijos konflikto šalių būtų įmanomas“. Tik tiek? O kur Europos Sąjungos strategija Sirijos klausimu?
ES šalys-narės ir pati Mogherini pastaraisiais mėnesiais įdėjo labai mažai pastangų, kad padidintų ES įtaką pagrindiniams veikėjams, įsitraukusiems į šį karą. Bendrija neturi jokio plano, kas stulbina turint omenyje tai, kad šis konfliktas tiesiogiai įtakoja Europos saugumą ir stabilumą. Kaip labai dažnai nutinka, ES strategija ir vėl yra tikėtis geriausio ir pasitikėti JAV ir Rusijos diplomatų valia ieškant sprendimo mums visiems. Vėlgi, kaip labai dažnai nutinka, atrodo, kad ši „strategija“ mus nuvils. Tad kokie iš tiesų turėtų būti pagrindiniai ES strategijos Sirijai elementai?
Realybė tokia, kad prezidentas Assadas geba ir toliau žudyti eiles žmonių dėka gyvybiškai jam svarbios karinės paramos, kurią gauna iš Rusijos ir Irano. Tačiau ES nepadarė nieko, kad paspaustų Rusiją gerbti Jungtinių Tautų Saugumo tarybos 2254-ąją rezoliuciją, už kurios priėmimą balsavo pati Maskva, ir kuri įpareigoja visas konfliktų šalis nutraukti bet kokias atakas prieš civilius taikinius bei ragina rezoliuciją ratifikavusias šalis gerbti pastangas siekiant paliaubų.
Aš jau ilgą laiką raginu ruošti naujas ES sankcijas Rusijai, jeigu ši ir toliau bombarduos civilius ar teiks paramą Assadui jo bombardavimų kampanijoje. Vietoje to, kai kurios ES šalys-narės vis garsiau skelbia, kad esamos sankcijos Kremliui, siejamos su Rusijos invazija į Ukrainą, turėtų būti panaikintos peržiūrint jas liepos 31-ąją! Vietoje to, kad pasinaudotų ekonominiu spaudimu Vladimirui Putinui, Europa rizikuoja įjungti atbulinę pavarą.
Panašiai ir savo santykiuose su Iranu ES praktiškai nesiėmė priemonių paskatinti ir paspausti šalies lyderius laikytis minėtosios Saugumo tarybos rezoliucijos, kurią jie pasirašė. Po sėkmingos branduolinio susitarimo baigties ir sankcijų Iranui panaikinimo ES šalys-narės dabar varžosi dėl sėkmingiausių komercinių kontraktų Irane. Dabar pats tinkamiausias metas ES suformuoti naują strategiją, kuri paverstų ES investicijas ir ekonominį bendradarbiavimą priklausomais nuo Teherano paramos Sirijos derybų procese. Ir vėl ES ignoruoja progą suvaidinti lemiamą vaidmenį užtikrinant ilgalaikes paliaubas Sirijoje.
Kaip labai dažnai nutinka, ES strategija ir vėl yra tikėtis geriausio ir pasitikėti JAV ir Rusijos diplomatų valia ieškant sprendimo mums visiems. Vėlgi, kaip labai dažnai nutinka, atrodo, kad ši „strategija“ mus nuvils.
Tačiau labiausiai liūdina ES nesugebėjimas susitarti dėl bendro atsako į pabėgėlių krizę, kas privertė Bendrijos lyderius pasirašyti abejotiną migracijos susitarimą su Turkija, tuo pačiu smarkiai padidinant ES priklausomybę nuo Ankaros. Pastaroji ir toliau remia kai kuriuos sukilėlius Sirijoje, tuo pačiu užkirsdama kelią taikos derybose dalyvauti kurdų atstovams, nors kurdų kariuomenė taip pat kovoja su „Daesh“.
ES ne tik neturi atsakymo į pabėgėlių krizę, bet ir darosi vis aiškiau, kad ES neturi apskritai jokios strategijos Sirijos krizės klausimu. Matant, kokį chaosą pabėgėlių krizė sukėlė Europoje, tai rodo diplomatinių pareigų apleidimą. Nejaugi mes tikrai turėsime sėdėti sudėję rankas ir žiūrėti, kaip kiti siekia paliaubų Sirijoje? Dar niekada regionas, kuriam kaimyninių šalių stabilumas turėtų būti svarbiausias dalykas, taip nebijojo parodyti savo galios ir apginti savo interesus.
Guy Verhofstadtas, buvęs Belgijos premjeras ir Europos Parlamento Liberalų ir demokratų grupės lyderis
