Alainas Resnais
Jaunatvišką žavesį spinduliavęs žilagalvis, prieš penkerius metus užlipęs ant Kanų kino festivalio scenos atsiimti prizo už viso gyvenimo nuopelnus, ironiškai šyptelėjo: „Kiek daug metų aš įklimpęs į šitą dervą...“ Iki pat savo mirties 2014 m. kūręs prancūzų kino legenda Alainas Resnais visame pasaulyje išgarsėjo būtent Kanuose, prieš šešiasdešimt metų festivalyje parodžius pirmąjį režisieriaus vaidybinį filmą „Hirosima, mano meile“.
Alainas Resnais gimė 1922 m. Vano mieste Bretanėje, pasiturinčio farmacininko šeimoje. Silpnos sveikatos vienturtis sūnus buvo mylimas ir lepinamas. Dešimtmetis Alainas jau turėjo dvi kino kameras - 8 mm ir 9,5 mm, su kuriomis filmavo bendraamžius. Nuo pat mažens jis buvo pamišęs dėl kino, vakarus praleisdavo miestelio kino teatre, netrukus ir pats įsigijo projektorių, organizavo peržiūras namuose, į kurias sugužėdavo dešimtys kvartalo vaikų. Pirmieji mažojo sinefilo žingsniai kine primena ir kitų prancūzų režisierių Jacques'o Demy, François Truffaut vaikystės aistrą kinui, valandų valandas, praleistas priešais ekraną, pirmuosius bandymus kurti istorijas, filmuoti, režisuoti, montuoti... Noras fiksuoti realybę atsispindi jau pirmuose jaunojo Resnais dokumentiniuose filmuose.
Baigęs mokyklą Resnais išvažiavo į kino sostinę Paryžių, kur iškart pasijuto kaip namie. Būsimas režisierius bandė savo jėgas kaip aktorius, vėliau įstojo į prestižinę kino mokyklą (IDEC) mokytis montažo ir visą gyvenimą tikėjo, kad tai yra tikrasis jo pašaukimas. Po pirmo kurso Resnais metė mokslus ir pradėjo dirbti, 1954 m. sumontavo pirmąjį Agnès Varda filmą „Trumpasis iškyšulys“ („La Pointe Courte“), vėliau pradėjo režisuoti pats.
Dažnai vadinamas Naujosios bangos režisieriumi, iš tiesų Alainas Resnais nepriklausė šiam judėjimui. Kitaip nei žurnalo „Cahiers du cinéma“ kritikai - Naujosios bangos įkūrėjai (François Truffaut, J.-L. Godardas, Ericas Rohmeras, Jacques'as Rivette'as, Claudas Chabrolis ir kt.), jis atstovavo vadinamajai Kairiojo kranto (La Rive Gauche) intelektualų grupei, kurios branduolį sudarė rašytojai, dramaturgai, kino režisieriai Jeanas Cayrolis, Marguerite Duras, Chrisas Markeras, Alainas Robbe- Grillet, Agnès Varda. Vis dėlto Resnais jautėsi artimesnis jauniesiems „naujabangininkams“, kurie, jo žodžiais tariant, praskynė jam kelius ir sukūrė palankias (ypač finansines) sąlygas eksperimentuoti ir sukurti tokį novatorišką filmą kaip „Hirosima, mano meile". Filmui pasirodžius ekranuose, Rohmeras pavadino Resnais pirmuoju moderniu garsinio kino režisieriumi: „Iki šiol modernus kinas neegzistavo. Toks kinas, kuris kaip kubizmas tapyboje ar amerikiečių romanas literatūroje sulipdo realybę iš atskirų pabirusių gabalėlių.“
Iš pat pradžių Resnais atrodė kovotojas. Dažnai filmuose jis kėlė socialinius ir politinius klausimus, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Jis protestavo prieš Alžyro karą, 1968 m. gynė Paryžiaus sinemateką. Temų, stiliaus ir išraiškos formų pasirinkimas režisieriaus kūryboje nėra atsitiktinis. Jis prabyla apie dalykus, apie kuriuos sunku kalbėti, bet kurių negalima pamiršti. Resnais ieško būdų tai pasakyti kino kalba.
Vienas žymiausių Resnais dokumentinių filmų „Naktis ir rūkas“ („Nuit et brouillard“, 1955 m.) atkuria koncentracijos stovyklų realybę ir klausia: kas kaltas? „Visa pasaulio atmintis" („Toute la mémoire du monde“, 1956 m.) apie Paryžiaus nacionalinę biblioteką įžengia į fantastikos teritoriją: biblioteka parodoma lyg milžiniškas gyvas sutvėrimas, ateivis iš kitos planetos. Kuriant būtent trumpo metražo dokumentinius filmus susiformavo savita Alaino Resnais kino estetika, stilius, temos, kurios išliko aktualios ir vėlesnėje kūryboje.
Resnais niekada nesureikšmino režisieriaus vaidmens. Jo nuomone, pirmiausia filmas yra kelių autorių - scenaristo, kompozitoriaus, dailininko, kostiumų dailininko, operatoriaus, montuotojo - darbo vaisius. Jis ir pats aktyviai prisidėdavo prie scenarijaus rašymo.
Resnais - gana prieštaringas režisierius. Atrodo, lyg jo kūryba stovėtų ant dviejų polių. Viena vertus, jis - revoliucionierius, atnešęs į kiną meninio perversmo idėjų, nuolat ieškojęs naujų išraiškos formų, eksperimentavęs su laiko ir erdvės sąvokomis, kita vertus, jis santūrus ir akademiškas. Net ir didieji jo eksperimentai ekrane atrodo tvarkingi, aiškūs, gerai apgalvoti, sukeliantys žiūrovų pasitikėjimą.
Tačiau Resnais taip pat mėgo laviruoti tarp fantazijos ir realybės, pasinerti į pasąmonės pasaulį. Pirmieji vaidybiniai režisieriaus filmai teka lyg pasąmonės srautas, nusinešantis žiūrovus už realybės ribų. Resnais, kaip ir jo mėgstamiausiam rašytojui Marceliui Proustui, itin brangios prabėgančio laiko, praeities ir dabarties susipynimo, atminties mechanizmų temos. Mirtis taip pat svarbi daugelio jo filmų veikėja, laiko teisėja, užmaršties kaina, išdava. Savo darbais Resnais ragino nepamiršti tragiškų istorijos įvykių, meno vertės.
