Tautiškos giesmės giedojimas liepos 6 d. 21 val. pasaulyje tapo savaime suprantamu veiksmu, o jaunoji karta nebeprisimena, kad kažkada buvo kitaip. Idėjos autoriai sako, kad prieš 15 metų, kai su „Tūkstantmečio odisėja“ apiplaukė Žemės rutulį ir pirmą kartą pakvietė susijungti gyva balsų grandine, negalvojo, kad visa tai pavirs kasmetiniu visuotiniu reiškiniu, o liepos 6-oji taps ir Tautiškos giesmės diena, skelbiama „Tautiška giesmė aplink pasaulį“ komunikacijos pranešime spaudai.
– Kas yra tas sėkmės receptas? Tradicijos tautoje taip lengvai neprigyja... – klausiam šios iniciatyvos ir „Tūkstantmečio odisėjos“ vadovo Raimundo Daubaro.
– Kai apiplaukėme pasaulį ir pirmą kartą pakvietėme lietuvius visiems kartu giedoti, manėme, kad tai bus vienkartinis dalykas. Tačiau kitais metais pačios bendruomenės, likus trims savaitėms iki liepos 6-osios, pradėjo mums skambinti ir klausinėti, kur ir kaip giedam šiemet. Taigi šis poreikis kilo iš pačios tautos. Kai artimų žmonių rate kartą sugiedi himną, pajauti tą virpuliuką ir supranti, kad tai tikra, todėl norisi kartoti vėl.
– Kai kilo ši mintis – ar iš karto ja patikėjote?
– Išplaukėme žinodami, kad norime pakviesti lietuvius visame pasaulyje kartu švęsti Lietuvos tūkstantmetį, tačiau ilgai neradome, kas galėtų būti tas vienijantis veiksmas. Kažkur sukosi mintis apie himno giedojimą, tačiau tuo metu Tautiška giesmė buvo tai, ką giedojom tik formaliose aplinkose. Negalėjome įsivaizduoti, kad tai yra giesmė, kuri skambėtų draugų būrelyje ant ežero kranto... Be to, reikia prisiminti, kad buvo krizės metai.
– Kas buvo ta kibirkštis, po kurios nusprendėt – taip, tai pavyks?
– Tikriausiai, paskutinį tašką padėjo patirtis Adelaidėje. Atplaukia „Ambersail“ į uostą, pasitinka vietos lietuvių bendruomenės ir staiga, lyg iš niekur, be komandos, pasigirsta Tautiška giesmė. Kiti prisijungia ir žmonės ima giedoti. Tai buvo labai stipru. Po to priėjo moteris ir pasakė: „Kai giedu Australijos himną, pridedu ranką prie širdies, bet kai giedu „Tautišką giesmę“, aš verkiu.“ Tai ir buvo atsakymas. Žiūrėdamas atgal, suprantu, kad sėkmė buvo užkoduota pačiame himno pavadinime – tai tautos giesmė. Mes tai jaučiame, kai giedame.
– Anksčiau skelbdavote giedojimo vietas, prisijungusių miestų ar valstybių skaičių. Ką užfiksavote šiemet?
– Kažkada buvo svarbu įrodyti ir parodyti, kad gieda labai daug žmonių, kad galima giedoti bet kur, užkrėsti pavyzdžiu kitus. Dabar to daryti nebereikia. Netgi atvirkščiai – kai kreipiamės į bendruomenes, savivaldybes, kartais gauname pylos, jau viską patys žino, daro.
Tų taškų tiek daug, kad nebėra prasmės skaičiuoti. Žmonės gieda ne tik viešose vietose, bet ir namuose, draugų rateliuose, kelionėse, kartais po vieną, po du... Manau, kiekvienas galime tuo įsitikinti, šiandien užsukę į savo socialinius tinklus. Jie šį darbą padaro geriau nei mes.
– Vis tik lietuviai, gyvenantys užsienyje, siuntė jums savo vaizdo įrašus, tik šįkart – sveikindami Vilnių su gimtadieniu ir skelbdami jį visų lietuvių pasaulių sostine. Ką tai reiškia?
– Man atrodo, tai apie pasitikėjimą ir pripažinimą. Diaspora, ypač išvykusi tarpukariu, savo centru lyg ir laikė Čikagą. Matyt, atėjo metas atsisakyti alternatyvių „Lietuvų“, kurios galbūt turėjo prasmę sovietmečiu, ir garsiai išreikšti užtikrintumą, kad Lietuva yra viena, ji buvo, yra ir bus, o jos sostinė yra Vilnius – saugus, ekonomiškai ir kultūriškai stiprus miestas. Manau, toks pasitikėjimas svarbus ir tarptautiniame kontekste.
Karta, užaugusi su himnu
Vaikai Lietuvoje, kuriems mažiau nei 18 metų, jau neprisimena, kad Valstybės dieną būtume šventę kitaip. Vienas tokių „himno vaikų“ – 12 metų Mindaugas iš Terkšlių kaimo Mažeikių rajone, kuris gimė liepos 6-ąją ir savo gimtadienį švenčia su vaikais giedodamas „Tautišką giesmę”.
„Jis atsinešė savo vardą. Iki tol kartais pamiršdavom pagiedoti, bet nuo tada, kai pradėjo kalbėti, Mindaugas su kitais vaikais per gimtadienį kasmet himną gieda, o mes su jais“, – pasakoja Mindaugo mama Orinta Malakauskienė.
„Per tiek metų jau visi išmoko“, – juokiasi Orinta, paklausta, ar vaikai žino himno žodžius.
Simboliškai šiemet himnas skambėjo ir legendinėje jachtoje „Ambersail“, kuri šiuo metu prisišvartavusi Klaipėdos uoste. Himną čia giedojo buriuotojai, dauguma jų – „Tūkstantmečio odisėjos“ įgulų nariai.
Kone įspūdingiausiai himnas nuskambėjo nuo Vilniaus Televizijos bokšto – jį ant apžvalgos aikštelės krašto atliko muzikantas Laurynas Vaitkus.
Šiemet toną himno giedojimui pasaulyje uždavė 700 metų sukaktį švenčiantis Vilnius. Nuo Aušros vartų į Katedros aikštę žygiavo įspūdinga Triumfo eisena, vyko šventinis koncertas, o su Valstybės diena žmones sveikino Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Lietuvoje viešintis Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda.
