Režisavo: Ben Young. Vaidina: Stephen Curry, Emma Booth, Ashleigh Cummings
Beno Youngo juostoje „Meilės medžiokliai“ Australijos miesto Perto priemiesčio gyventojai Evelina (Emma Booth) ir jos vyras Džonas (Stephen Curry) grobia paaugles mergaites, brutaliai išnaudoja jas kaip sekso verges, o galiausiai nužudo ir užkasa jų kūnus miške. Tačiau paskutinė jų auka Vikė (Ashleigh Cummings) išsiskiria iš kitų.
Pasak žiniasklaidoje pasirodžiusių pranešimų, scenaristo ir režisieriaus debiutinis pilnametražis filmas privertė Europos festivalių publiką su pasibjaurėjimu palikti kino sales. Jei jie būtų sugebėję pažvelgti už pasirinktos nepaprastai siaubingos situacijos (būtent „situacijos“ – juostoje praktiškai nėra ypatingai šlykščių vaizdų, o daugiau pasikliaujama nervus tampančiu psichologiniu siaubu), tie žiūrovai būtų išvydę šaltą, ramų ir išlaikytą archaišką pagrindą turintį pasakojimą su apgaulingai subtilia dviejų pagrindinius vaidmenis atlikusių moterų vaidyba. Moterų, kurių veikėjos susiduria lemiamoje charakterių kovoje ant destrukcijos slenksčio. Šiltų apsikabinimų tikėtis neverta.
Drąsūs žiūrovai bus apdovanoti (jei galima taip sakyti) kankinančia kelione, kuri iš subtilaus siaubo filmo pavirsta charakterio studija ir atvirsta atgal į savo pirminę būseną. Tai garantuotai yra filmas, sulauksiantis radikalių nuomonių – tiek už (nes tai yra tiesiog labai kokybiškas kinas su puikia režisūra ir vaidyba), tiek prieš (nes jo turinys yra sunkus ir sukrečiantis – o taip pat ne visiems pakeliamas).
1987-ųjų kalėdinis laikotarpis. Saulėtame vakarų Australijos mieste Evelina ir Džonas tęsia savo tamsius darbelius ir ieško naujų aukų. Jiems į rankas pakliūva maištaujanti paauglė Vikė, sunkiai išgyvenanti tėvų skyrybas ir todėl pasprukusi į vakarėlį. Maloni sutuoktinių pora pasisiūlo mergaitę pavežėti – tačiau toji kelionė baigiasi niekuo neišsiskiriančiame ir kiek apšiurusiame sutuoktinių name, kur mergina yra įkalinama.
Nuo pat pradžių atrodo, kad Džonas demonstruoja ypatingą susidomėjimą šia auka, kas labai nepatinka jo žmonai. Galiausiai Vikė (ir žiūrovai) sužino, kad iš Evelinos buvo atimti jos vaikai iš ankstesnės santuokos, o taip pat ir tai, kad Džonas jai nupirko didžiulį šunį ir atidėlioja planus turėti su ja vaikų ne pačių geriausių motyvų vedinas.
Nors ir akivaizdžiai sukrėsta ir sutraumuota to, kas su ja vyksta, Vikė griebiasi bet kokių išsigelbėjimą galinčių užtikrinti galimybių: nuo bandymo pabėgti, iki pastangų įtikinti Eveliną, kad Džonas ją apgaudinėja ir ja naudojasi (tam pasitarnauja jos manevravimo tarp konfliktuojančių jos pačios tėvų patirtis). Susidūrus įtampos kupiniems įvykiams ir situacijai užaštrėjus dėl Vikės vaikino Džeisono (Harrison Gilbertson), viskas perauga į smurtingą ir drauge katarsišką kulminaciją.
Tam, kad toks drąsus filmas pasiteisintų, būtinas šimtaprocentinis aktorių atsidavimas savo vaidmenims. Visi trys pagrindiniai aktoriai yra visiškai pasišventę Youngo vizijai: Booth („Gods of Egypt“) yra šiurpinančiai nepastovi, Cummings („Tomorrow, When the War Began“) yra nepaprastai drąsi, o Curry – kuris, sunku tuo patikėti, yra vienas populiariausių Australijos komikų – tampa gryno blogio įsikūnijimu.
Skrupulingai daugiasluoksnis Youngo scenarijus remiasi elementais iš mažiausiai dviejų atskirų realiai Perte vykusių serijinių žudynių, kurios sukrėtė jį vaikystėje: serijinio žudiko Eriko Edgaro Cooke’o, pravarde „Night Caller“ bei Davido ir Catherine Birnie, Moorhouse žudynių vykdytojų – taip pavadintų pagal gatvę, kurioje jie gyveno (juostoje sutuoktiniai gyvena Malcolm gatvėje). Labai tikėtina, kad filmo veiksmas vyksta 9 dešimtmetyje ne tik todėl, kad remiasi šiomis bylomis, o dar ir dėl to, kad šiuolaikinių komunikacijų amžiuje būtent tokie nusikaltimai tampa praktiškai neįmanomi.
Transą menantis Dano Luscombe’o muzikinis takelis bei subtili, sąmoningai įšaldytus kadrus ir slenkančios kameros darbą derinanti Michaelo McDermotto kinematografija efektyviai sukuria ledinio siaubo ir visiškos perversijos atmosferą. Tačiau prieš leidžiantis į neabejotinai labai talentingo kūrėjo Youngo sukurtą pasaulį, kiekvienas jautresnis (tiesą sakant, ne tik) žiūrovas turėtų paklausti savęs, ar jis nori klausytis dar vienos prievartaujamos moters riksmų, kad ir koks kokybiškas ir meniškas būtų vizualinis apipavidalinimas.
