Daugiau 
 

Milijonierius R.V.Petrauskas: Gyventi šičia nenorėčiau

11/14/2016 Aidas
web-11-2

Ak tie Amerikos lietuviai. Protu ar raumenimis užsikala gražaus pinigo, atvykę Lietuvon „nuraško“ pačias gražiausias mūsų vietas, gražiausius vaizdus, į kuriuos žiūrėdamas numirt galėtum, paskui užšauna juos užraktais ir signalizacijom ir patraukia savais keliais. Atsidūręs prieš pakertančią kojas Vilniaus panoramą su šventovių smailėmis ir beasimiliuojančia rusva rudens spalva, galvoji: gal tai ir yra vienintelis dalykas, kurio galėtum pavydėt milijonieriui Raimundui Vincentui Petrauskui.

Be kita ko, teisybės dėlei: gražų peizažą dovanojusiam ir visos Lietuvos akims, - kalbu apie prikeltą Šešuolėlių dvarą, kurį aplankyti nėra kliūčių kiekvienam. Ir dar teisybės dėlei: nusukęs žvilgsnį nuo kerinčios panoramos, matysi kitą turto pusę - paveikslais nukabinėtas sienas ir daug mažosios plastikos kūrinių; jų autoriai - vien lietuvių dailininkai.

- Įdomu, kiek jūsų laiko tenka šiems Vilniaus vaizdams?

- Nuolat nebūnam čia. Kai apsiženijom (2013 m. su studijos „Mažoji mis“ vadove Danute Elzbergiene - red. past.), iš tikrųjų daugiau laiko praleidžiam Lietuvoje, po mėnesį, penkias ar šešias savaites. Tada vėl skraidom, kol dar nesunku, kol galim pakęsti tas keliones. Kai žmonės klausia, Danutė net pasijuokia kartais, sako, lėktuve gyvenam. Ne visai teisybė, Amerikoj, Mičigane, - mano namai, ten mano visa šeima, išgyvenau ten daugiau kaip 60 metų, aš ten mokesčius moku ir panašiai. Dabar į Lietuvą atvykom iš Šveicarijos, po kelių dienų skrisim į Ameriką, paskui į Karibus, grįšim Padėkos dienai, pabūsim su mama (jai 99-eri, ji gana geros sveikatos ir nuotaikos), paskui skrisim į Pietų Ameriką ir plauksim iki Čilės, Naujus metus sutiksim Niujorke, paskui grįšim į Karibus ir būsim ten iki pavasario...

- Jums teko girdėt sąvoką „pasaulio lietuvis“?

- Taip, gal aš toks ir esu, gal... Įdomus faktas mano gyvenime, kad pradėjau vaikščiot dar Lietuvoje. Gimiau Kaune ir vieni metai man suėjo dar Lietuvoje, bet jau Švėkšnoje, kur besitraukiantys į Vakarus tėvai buvo trumpam sustoję. Sako, tiksliai tą dieną per savo gimtadienį pats vienas nuėjau per žolę pirmuosius žingsnius. Autobusu, kurį našlei po dėdės Vincento žūties grąžino vokiečiai ir kurį mano tėvas, tuomet maždaug 26-erių, pats suremontavo (Lietuvos kariuomenėje tarnavo mechaniku), jis visą šeimą, vaikus ir moteris (vyrai buvo paimti apkasų kast) per Lenkiją išvežė į Pietų Vokietiją, Bavariją... Daug laiko praėjo, kol pirmą kartą atskridau į Lietuvą. Atskridau 1991-aisiais su mama, mano pirma žmona (ji buvo kilusi iš Vakarų Ukrainos), visa grupe lietuvių. Prisimenu, Kaune dar teko matyti sovietų kareiviukų...

- Kadangi Lietuvą palikot kūdikystėje, nostalgijos turbūt nejaučiate?

- Bet nejaučiu, kad čia svetima. Kai pirmą kartą pamačiau Lietuvą, ji mums su žmona patiko, bet paskui vis kalbėjome, kaip čia viskas pilka, parduotuvės tuščios, gatvėse rusiški automobiliai, butų problemos. Atsimenu, savo giminaičiams prognozavau, kad greitai vietoj ladų ir moskvičių atsiras vakarietiški automobiliai, kad žmonėms nebereikės butui kaupti grynais ar skolintis iš giminių, - bankai išduos paskolas, butų bus užtektinai ir gal net per daug, nes statybininkai pigiai galės skolintis... Kitų metų pavasarį atskridau į Vilnių vienas, apsistojau viešbuty ir kaip reikiant apvaikščiojau visą miestą; dabar prie jo pripratęs, čia kaip antri namai. Nejaučiu nei traukimo ypatingo, nei ko, patinka grįžt, pabūt, bet gyvent šičia nenorėčiau. Gal dar po dešimt metų gali ateiti diena, kai bus sunkoka fiziškai, sakysiu kitaip, bet dar toli gražu.

- Kodėl gi nenorėtumėt čia gyvent?

- Aš pripratau keliaut. Tiek atgyventa amžiaus, kai galimybės leidžia turėti namus čia ir ten, - patinka man turėt namus ne vienoje vietoje. Man įdomu, pavyzdžiui, žiemai persikelti į Karibus. Ir Danutei, nors ją Lietuva traukia labiau negu mane, nes jos visa šeima čia, patiko žiemą praleisti salose, kur turim namus ant jūros kranto. Puiki vieta, pro langus visai kitoks vaizdas, bet ne menkesnis kaip čia, tiktai gamtos.

- Todėl ir nepradėjot savo verslo Lietuvoje?

- Nepradėjau, nes supratau, kad man ir mano pirmai žmonai (prieš dešimtmetį mirė nuo vėžio - red. past.) tuo laiku Amerikoj viskas buvo lengviau, suprantamiau. Pirkau nekilnojamojo turto Kaune, bet čia daugiau kaip asmeninis dalykas, kaip ir tas Šešuolėlių dvaras. Verslo Lietuvoje neturėjau ir neturiu.

- Ir neturėsit?

- Ir neturėsiu.

- Vis dar nepalankios verslo sąlygos?

- Žiūrint kuo užsiimčiau, bet būtų sunkoka, Amerikoj ir politinė, ir verslo, ir įstatymų tvarka man suprantamesnė. Žinoma, kaip ir visur, problemų yra ir ten, bet nors ten daug didesnis kraštas, biurokratija paprastesnė. Danutė buvo nustebinta, kai, pavyzdžiui, klaidą vestuvių liudijime pavyko pas valdininkus ištaisyti per penkias minutes - nereikėjo jokių dokumentų, notarų ir panašiai. Amerikos lietuviai, gal kartais esat girdėję, juokiasi, kad Lietuvoj dėl menkiausio nieko reikia penkis ar dešimt antspaudų susirinkt. Nesakau, kad pas mus to nėra, bet daug mažiau, ta valdiška biurokratija nėra taip iškerojusi. Keista, kad čia valdininkų daugėja, nors tokio didelio valdymo aparato nereikia, - gana, kad jis būtų efektyvus ir jame dirbtų sąžiningi žmonės.

- Apskritai, ar yra vieta, kur jūs norėtumėt nuolat gyventi?

- Čia gal mano būdo ir pripratimo reikalas: vienoj vietoj gyvent nenorėčiau. Vietos pakeitimas man - ne problema, dar ir dėl to, kad dabar mes ne į viešbutį, o į savo namus skrendam. Net ir labai geras, prabangus viešbutis yra viešbutis. O man patinka, kai nuskrendi ten, kur tavo drabužiai kabo, kur tavo kava, jei dar nesugedusi yra, - kai patenki į kitus savo namus. Pavyzdžiui, žiemą kur kas smagiau būt ne Lietuvoj ir net ne Mičigane, kur mažiau pilko dangaus kaip Lietuvoje, bet vis tiek šalta. Manęs nebaugina šaltis, bet yra smagu Karibuose, kai tau kiekvieną dieną temperatūra beveik vienoda, vėjukas pučia, bet aš ir ten nenorėčiau nuolat gyvent, nors gražus oras ir vaizdas.

- Mes turim „pasaulio lietuvių“ ir namie. Turime jų svetur; kai kurie atvykę apkeikia Lietuvą ir išvažiuoja.

- Būtų ką kritikuot, bet gal susivaržau, gal Danutei pasakau, kas man netinka, bet aš matau, kaip per tuos 25 metus, kai vis lankau Lietuvą, pasikeitė ir pagerėjo infrastruktūra. Dažnai girdžiu per televiziją skundžiantis, kad šičia apskritai blogai. Na, žinoma, uždarbiai neprisivijo Europos, aš gal sutinku su tuo pasakymu, bet kas man savotiška, kad sąlygos nėra labai sunkios šiuo laiku, palyginti su tais laikais, kai mano tėvai buvo Lietuvoje, bet kodėl tiek daug nepatenkintų žmonių.

- Manot, jie nepatenkinti be priežasties?

- Ne, aš tik sakau, kad yra buvę daug blogiau. Net šiandien kai kuriuose neeuropiniuose kraštuose, kuriuose buvau, daug blogiau negu čia. Išskyrus tuos, kurie visai blogai gyvena, dėl ko kartais patys ir būna kalti, kartais ne visai, sakyčiau, vidutinio sluoksnio, žemutinę dalį, kiti, sakyčiau, skundžiasi be reikalo. Gal juos paskatina ir politikai, kurie varo vien populizmą iškeldami trūkumus (ir D.Trampo visa kampanija pagrįsta tuo, kas negerai Amerikoj). Trūkumus iškelti nėra sunku, bet juos įveikti daug sunkiau. Šiuolaikinė televizija ir radijas Lietuvoje siūlo programėles, kur vieni sako, kad blogai, kiti sako - ne taip blogai; man atrodo neproduktyvios tokios kalbos. Pastebiu skirtumą ir tokį - Amerikoj vieni televizijos kanalai varo daugiau iš kairės, kiti iš dešinės, ideologiškai, o šičia labai daug programų apie tai, kad algos, kad pensijos per mažos...

- Pensijos ir yra tragiškos!

- Tai gali pasakyt bet kas, bet kas pasakys, kaip jas padidinti. Dabar televizijos pradėjo kalbėt, kad Europos Sąjungos struktūriniai fondai, visa milijardinė pagalba užsibaigs 2020 metais, tai čia nelabai toli, o žmonės dar nesuvokia, kas bus, kai nebebus tų milijardų ir Briuselis gal net prašys: grąžinkit po truputį. Aš matau, ir dabar jau yra diskusijų, kad iš tikrųjų tiek daug tų pinigų buvo neprotingai panaudoti. Nežinau (čia jau valdymo problemos), gal viena partija prisižada per daug ir reikia nereikia ima statyt kažkokias sales 120 ar 140 žmonių. Gal nereikia tokiam skaičiui multifunkcinių pastatų, kurių statyba kainuoja milijardus, o paskui jų išlaikymas kiek kainuos? Aš nesijaučiu turintis atsakymą, aš tiktai manau, kad pliusas turėt tokią sistemą kaip Amerikoje, kur yra dvi tikrai skirtingų ideologijų partijos, ir žmogui nėra sunku suprast, kuri jam artimesnė. Žinoma, yra trečios, ketvirtos partijos, bet jos nereikšmingos ir žmonės jas ignoruoja. O Lietuvoje partijas sunku susekti: buvo „Naujoji sąjunga“, buvo „Prisikėlimo“, Darbo partija, užėmusi stiprią vietą, dabar net nepakliuvo į Seimą, - ir visa tai per kelerius metus. Tada man kyla klausimas, kokią ideologiją apskritai turi tie žmonės, kurie laiko save partiniais.

- Bet jums juk nesvarbu, kuri ateina į valdžią Lietuvoje?

- Lietuvoje, manau, partijų tikrąja to žodžio prasme (su ideologine platforma) nėra iš tikrųjų, yra vien asmenybės, vienąkart tokia, kitąkart kitokia, į kurias žmonės orientuojasi. Čia ne tik partijos kaitaliojasi, bet valdymo sistema neužtikrina politikos tęstinumo. Puikiausias pavyzdys - tie griaučiai stadiono Vilniuje... Jie turbūt stovėjo, kai aš pirmą kartą atvažiavau, gal antrą ar trečią... Štai kodėl aš daugiau giriu tvirtų partijų Amerikos sistemą, kurios turi aiškią ideologiją, kad net išrinktas prezidentas kartais negali vykdyti savo programos. Gal ir gerai kartais, kad negali. Amerikoje tęstinumas įtvirtintas ir struktūriškai: senatoriai (po du nuo kiekvienos valstijos) renkami šešeriems metams, kas dveji metai atnaujinant trečdaliu jų sudėtį, Atstovų rūmai, tiesa, atsinaujina staigiau - kas dveji metai, bet jie atstovauja mažesniam rinkėjų skaičiui.

- Kaip manote, ko galima jums pavydėti?

- Emigracijoje, kai buvau vaikas, ir pats esu patyręs, ką reiškia biednai gyvent, kai šeimai teko pradėti nuo nulio. Atsimenu, kaip užšaldavo vamzdžiai bute, kur gyvenom, kaip dėl to neveikė dušas... Visa vaikystė buvo labai kukli, paskui gyvenimas pasikeitė: pasirinkau tinkamą išsilavinimą, paskui įkalbinau ir būsimą žmoną baigti teisę. Abu tapome teisininkais, mūsų karjeros buvo sėkmingos, staiga atsirado nemažai pinigų, kad aš galėjau atskridęs į Lietuvą padėti jauniems vargstantiems giminaičiams, atsimenu, vieną kitą butą nupirkau (tada jie nebuvo labai brangūs)... Taip mano gyvenimas pamažu pasikeitė nuo to biedno gyvenimo iki gan prabangaus beveik, tikrai patogaus.

- Manot, patogus gyvenimas yra tik turtingas gyvenimas?

- Kodėl gi, bet, sakyčiau, reikalingas minimumas: nebūtina turėt du, tris ar keturis butus, bet vieną, tokį pakankamai patogų, reikia turėti. Kitaip vargsi, kaip daug žmonių pasaulyje vargsta.

- Tad ko reikėtų jums pavydėti?

- Aš visada į priekį žiūrėjau optimistiškai. Dar visai jaunas, dar studentas, turėjau nuojautą, kad viskas, ko tik imsiuos, man pasiseks. Aš ne tik norėjau, kad pasisektų, bet ir tikėjau savo sėkme.

Šaltinis: Respublika.lt

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu