Jau beveik 200 metų egzistuoja dvi pagrindinės idėjinės mokyklos, apibrėžiančios pajamų pasidalijimą ir ekonomikos funkcionavimą. Viena, kildinama iš Adamo Smitho ir XIX a. liberalių ekonomistų, susitelkia į rinkų konkurencingumą. Kita, atkreipianti dėmesį į tai, kaip Smitho deklaruojamas liberalizmas nuvedė į greitą turto ir pajamų koncentracijos „elito“ rankose didėjimą, kalba apie rinkų tendenciją monopolizuotis. Labai svarbu suprasti abi šias idėjas, kadangi mūsų požiūrį į nelygybę formuoja būtent tai, kuri iš šių idėjinių mokyklų geriau atskleidžia esamą padėtį.
XIX a. liberalų ir jų vėlesnių šalininkų nuomone, rinkos konkurencingumas lemia tai, kad asmens pajamos yra susijusios su jo socialiniu indėliu – „produktu“. Kapitalistai yra apdovanojami už taupymą, o ne už vartojimą, arba, pirmojo Oksfordo politinės ekonomikos profesoriaus Nassau Senioro žodžiais, už „abstinenciją“. Atlyginimų skirtumai tada buvo siejami su žmogiškojo ir finansinio kapitalo kaupimu. Tuo tarpu antroji idėjinė mokykla savo atskaitos tašku laiko „galią“, įskaitant gebėjimą monopolizuoti rinką, arba, jeigu kalbame apie darbo sferą, gebėjimą valdyti darbuotojus. Šios srities tyrėjai susitelkia į tai, kokiu būdu yra užimama valdžia ir kaip ji išlaikoma ir sustiprinama.
Vakaruose, ypač po Antrojo pasaulinio karo, dominavo pirmoji, liberalioji mokykla. Tačiau, gilėjant nelygybei, ji nebegali paaiškinti, kaip iš tiesų veikia ekonomika. Tad šiandien vis labiau populiarėja antroji idėjinė mokykla. Juk milžiniškas premijas, sumokėtas bankų vadovams, kurie sužlugdė savo firmas ir priartino ekonomiką prie kracho, sunku susieti su įsitikinimu, kad asmens uždarbis vis dar priklauso nuo jo socialinio indėlio.
Šiandienos ekonomikoje daugybė sektorių – telekomunikacijų, kabelinės televizijos, interneto, socialinės žiniasklaidos, sveikatos draudimo, farmacijos, žemdirbystės ir daug kitų – negali būti suvokiami vien per konkurencijos prizmę. Tuose sektoriuose egzistuoja tik oligopolinė konkurencija, o ne „tikroji“ konkurencija, kokią aprašo ekonomikos vadovėliai. Tik keli sektoriai gali būti vadinami „kainų nustatytojais“, pavyzdžiui, žemdirbystės, tačiau vyriausybės intervencija į jį yra tokia didelė, kad kainas reguliuoja nebe rinka.
JAV prezidento Baracko Obamos Ekonominių patarėjų taryba (CEA), kuriai vadovauja Jasonas Furmanas, pabandė apskaičiuoti rinkos koncentracijos didėjimą. Daugumoje pramonės šakų, pasak CEA, pastebimas didžiulis – kai kuriais atvejais, drastiškas – rinkos koncentracijos padidėjimas. Pavyzdžiui, dešimties didžiausių bankų indėlių rinkos dalis vos per 30 metų, nuo 1980 iki 2010 m., išaugo nuo maždaug 20 proc. iki 50 proc.
Dalį tokio galios augimo galima priskirti technologijų ir ekonominės struktūros pokyčiams, dalį - tam faktui, kad įmonės vis geriau naudojasi įstatymų spragomis, neretai padedamos politinių jėgų, kurios pateisina nesėkmingus bandymus apriboti galios augimą tuo, kad finansinės rinkos yra „natūraliai“ konkurencingos, o likusią dalį galima priskirti nedangstomam piktnaudžiavimui valdžia pasitelkiant politinį procesą: pavyzdžiui, didieji bankai yra pasiekę, kad JAV Kongresas jų naudai pakeistų įstatymus, atskiriančius komercinę bankininkystę nuo kitų finansinių sričių. To pasekmės yra akivaizdžios: pajamų nelygybė augo kiekviename sektoriuje, ir ne vien tik tarp asmenų, bet ir tarp kompanijų.
Daugumoje pramonės šakų, pasak CEA, pastebimas didžiulis – kai kuriais atvejais, drastiškas – rinkos koncentracijos padidėjimas. Pavyzdžiui, dešimties didžiausių bankų indėlių rinkos dalis vos per 30 metų, nuo 1980 iki 2010 m., išaugo nuo maždaug 20 proc. iki 50 proc.
Josephas Schumpeteris, vienas geriausių XX a. ekonomistų, teigė, jog neturėtume nerimauti dėl monopolijos: tai bus tik trumpalaikis reiškinys. Arši konkurencija dėl rinkos pakeis konkurenciją rinkoje ir užtikrins, kad kainos išliks konkurencingos, tikino jis.
Mano paties teorinis darbas jau seniai atskleidė spragas Schumpeterio analizėje, o dabar tai patvirtina ir empiriniai rezultatai. Šiandienos rinkos yra charakterizuojamos kaip niekada aukšto monopolinio pelno.
Tai turės rimtų ir ilgalaikių pasekmių. Daugybė prielaidų apie rinkos ekonomiką remiasi jau minėtuoju liberaliu konkurencijos modeliu, pagal kurį pajamos atitinka socialinį indėlį. Būtent toks požiūris stabdo oficialią intervenciją – juk jeigu rinka yra natūraliai sąžininga, tai net ir pati geriausia vyriausybės neturės jai didelės įtakos. Tačiau jeigu sutiksime, kad rinka remiasi silpnesniųjų išnaudojimu, tas loginis ryšys pranyksta. Iš tiesų, šiame kontekste, kova prieš įsišaknijusią monopoliją yra ne tik kova už demokratiją, bet ir kova už visuotinę gerovę.
Josephas E. Stiglitzas, Kolumbijos universiteto profesorius ir Nobelio ekonomikos premijos laureatas
