Sausio 11-ąją Ukrainos sostinės oro uoste nusileido rusų vyriausybinis lėktuvas. Apie jokias suplanuotas derybas ar susitikimus iš anksto pranešta nebuvo, tad po Kijevą pasklido kalbos ir visokiausi gandai. Intrigą dar labiau kurstė ir tai, kad Ukrainos prezidentas Petro Porošenka kaip tik tądien išvyko iš Kijevo, nes leidosi į darbo kelionę po šalį, kurios nutraukti, kaip oficialiai skelbė jo spaudos tarnybos pranešimai, jis neketino net dėl atskridusio paslaptingo svečio. Apie pietus situacija po truputį ėmė aiškėti. Į Ukrainos sostinę atvyko Rusijos atstovas Trišalėje kontaktinėje Donbaso reikalų grupėje Borisas Grizlovas. Kaip pranešė naujienų agentūra Interfaks Ukraina, su nuoroda į „neįvardijamą šaltinį“, rusų valdininko vizitas buvo susijęs su artėjančiu Trišalės grupės susitikimu, kuris buvo planuojamas rengti sausio 13-ąją Minske. Žinoma ir tai, kad jis susitiko su buvusiu Ukrainos prezidentu Leonidu Kučma. Apie ką buvo kalbama šiame susitikime, visuomenei praneša nebuvo. Vizitas į Ukrainą, it specialiai sutapęs su prezidento Porošenkos išvykimu, susitikimas su Kučma, akivaizdus informacijos trūkumas – visa tai atrodo kaip labai apgalvotas demonstratyvus veiksmas. Tik ką tuo norėta parodyti, ir kam tai buvo skirta?
Neseniai vokiečių leidiniui „Bild“ duotame interviu Vladimiras Putinas, komentuodamas Minsko susitarimą, pareiškė, kad „pirmiausia reikalinga konstitucinė reforma, politiniai procesai, o paskui tų procesų pagrindu kuriama pasitikėjimo atmosfera ir visų procesų užbaigimas, tarp jų – ir sienų uždarymas“. Tai, ką Vladimiras Putinas vadina „politiniais procesais“, yra Konstitucijos nustatyta vietinės savivaldos įvedimo tvarka toms teritorijoms, kurias šiandien kontroliuoja kariai, ir rinkimai, kurie jose, pagal Minsko susitarimą, turi būti surengti.
Pagal savo prigimtį esantis labiau „mafijos bosas“ nei šalies lyderis, Vladimiras Putinas ir toliau veikia kriminalinės paradigmos rėmuose. Jis meluoja, užpuldinėja, žudo, rezga intrigas, šantažuoja ir papirkinėja.
Įgyta sienų kontrolė buvo pagrindinė Ukrainos sąlyga, su kuria jie sutiko imtis Konstitucijos reformų. Bet kokiam sveiko proto žmogui aišku, kad laisvų rinkimų procesas tarp automatų vamzdžių yra neįmanomas. Kaip neįgyvendinama ir vietos savivalda – tebūnie ir „išimties tvarka“ – ten, kur pilna „kankinių“, belaisvių, įkaitų. O tokią situaciją sukuria ne kas kitas, kaip per atviras sienas vykstantys karavanai, tiekiantys ne tik ginklus, bet ir ginkluotus kovotojus. Tam, kad būtų galima aptarinėti įstatymus ir tarpusavio koegzistencijos vienos šalies ribose taisyklių pakeitimus, būtini įstatymiškai išrinkti atstovai, turintys žmonių pasitikėjimą. Nei Zacharenkos, nei Plotnickio, kuriuos Maskva bando prikabinti Ukrainai kaip Donbaso atstovus, niekas neišrinko. Atkakliai laikydamasi savo požiūrio į Ukrainos Konstitucijos pakeitimus, Rusijos valdžia ir jos vadovaujami banditų režimai nė neketina remtis „Donbaso tautos“, kurį taip smarkiai siekia „apginti“, nuomone.
Kremliui Ukrainos Konstitucijos pataisos, keičiančios Ukrainos valstybės teritorijos struktūrą iš unitarinės į federacinę, su atskirų vienetų teise išstoti iš šalies sudėties bet kuriuo metu, su galimybe blokuoti visus tarptautinius valstybinius projektus vietinių tarybų sprendimu, buvo pagrindinis motyvas pradėti agresiją Donbase. Rusija nuo pat pradžių primygtinai siekė Ukrainos suskaidymo „federaciniais vienetais“ scenarijaus. Susidūręs su Rusijos ekonomikai destruktyvių sankcijų pratęsimu, Kremlius ir toliau primygtinai reikalauja, kad būtų pasirašytas jo trokštamas susitarimo variantas, su kuriuo Ukraina negali sutikti, ir kuris nebuvo numatytas Minsko derybose. Kodėl gi taip? Kodėl Rusijos valdžia, suprasdama, kad sankcijos ir krintančios naftos kainos jai palieka vis mažiau vietos manevruoti, sistemiškai blokuoja taikos siekį Donbase?
Taip yra todėl, kad Vladimiras Putinas yra pagrindinis „rusiško pasaulio“ koncepcijos užsakovas ir vykdytojas. Jo mentalitetas – kriminalinis, jis savo interesus suvokia kaip nebaudžiamą to, kas yra svetima, užgrobimą. Natūralu, kad savo interesų patenkinimas jam – tai savotiškas kriminalinis žaidimas, kuriuose „gaujų santykių aiškinimąsi“ keičia „gaujų kovos“. Sukūręs mafiozinę vyriausybę, Putinas vadovaujasi banditiškais instrumentais, kad pasiektų savo užsibrėžtų tikslų. Kriminaliniame pasaulyje nėra vietos bendradarbiavimui ir susitarimams, nėra ir negali būti taikos proceso siekio. Mafijozų susitikimai, kurių metų žaidėjai siekia išplėsti įtakos sferas ir sukurti laikinas palankias sąjungas, suteikia laikinas paliaubas „visi prieš visus“. Tokiose derybose pralaimi tas, kuris iš tiesų būna pasirengęs vykdyti susitarimo punktus. Na, o ir pačios derybos – tai tik dėmesio nukreipimo manevras, preliudija prieš kruviną teritorijų perskirstymą.
Taiką suvokdami kaip tarp pačių įvairiausių „bosų“ paskirstytą pyragą, rusų valdžia, pagal geriausias kriminalinių grupuočių tradicijas, vykdo „parodomąsias kieno nors žudynes“, o po to ištransliuoja visiškai skirtingas įvykių traktuotes. Saviems, svetimiems, tiems, kuriuos reikia įbauginti, ir tiems, ką reikia laikyti toliau nuo savo grobuoniškų interesų zonos. Pakanka apžvelgti, kaip keitėsi oficialių Rusijos informacijos šaltinių diskursas, šiems aiškinant „rusų faktorių“ ukrainietiškuose Krymo ir Donbaso miestuose, kad taptų aišku, jog Vladimirui Putinui nepaprastai svarbu, kad skirtingi žiūrovai Rusijos vaidmenį Ukrainos įvykiuose matytų skirtingai. Savo piliečius jie tikina, kad „Rusija nebeklūpo, ji atsistoja“ , t.y. geopolitinio ir ekonominio Rusijos vaidmens stiprinimas pasaulio arenoje yra niekas kitas kaip Rusijos imperijos atkūrimas, tad Krymo užėmimas jėga ir karas Donbase – tai sienų plėtra, kuria suinteresuoti turi būti visi rusai. O štai informacijos „eksportui“ jau yra nupiešiamas visiškai kitas vaizdas apie Rusijos kaip tarpininkės vaidmenį, apie „rusų žmonių interesų apsaugojimą“, apie tai, kad Rusijos valdžia niekaip neprisidėjo prie karinių veiksmų ir agresijos.
Tai klasikinis nusikalstamo pasaulio figūros diskursas. „Savi“ – tai rusai ir „rusų pasaulio“ simpatikai – yra kviečiami dalyvauti nusikaltime, kuris yra „naudingas visiems“. Ukrainos piliečiai, matydami Rusijos valdžios cinizmą ir įžūlumą, privalo būti tikri, kad Rusija yra stipri, kad pasaulis neturi kaip pasipriešinti jos planams. Tad ir ukrainiečių kova už savo pačių žemę, visų Ukrainos piliečių akimis, turi būti matoma kaip savižudybė, kaip neįmanoma misija, kurios metu niekas neateis jiems į pagalbą. O štai europiečiams ir amerikiečiams yra siūlomas klaidus pasakojimas apie istorines peripetijas, apie posovietinės erdvės kūrimąsi, apie „rusus“ ir „banderininkus“, apie derybas ir paliaubas – taip tikintis juos išvarginti ir priversti nebenorėti gilintis į tai, kas vyksta.
Pradėjęs karinę agresiją prieš Ukrainą, Vladimiras Putinas padarė fatališką sau ir Rusijai klaidą. Po to sekusios sankcijos ir derybos keturių valstybių lyderių lygyje, diplomatinės Jungtinių Valstijų pastangos – visa tai jį nusilpnino. Tačiau iki Ukrainos teritorinio vientisumo atstatymo dar toli. Atvirai kalbant, mažai kas Ukrainoje deda viltis į Minsko susitarimą kaip į tam tikrą taikos procesą, pajėgų grąžinti šaliai taikų suverenų gyvenimą.
Boriso Grizlovo vizitas Kijeve irgi priklauso tiems įvykiams, kuriems yra planuojama trejopa traktuotė. Rusams demonstruojama, kad „bosas“ yra toks pats stiprus ir autoritetingas kaip anksčiau, net „chunta“ negali jam sutrukdyti spręsti Kijeve savų reikalų. Vakarus įtikinėja, kad Minsko susitarimo laikomasi, kad vyksta derybos, fiksuojamas progresas. O ukrainiečiams duodama suprasti, kad dėl Donbaso vyksta kažkokie slapti susitikimai, užkulisiniai susitarimai, kuriuos inicijuoja Kremlius, su kuriais nuolankiai sutinka Ukrainos valdžia ir kuriuos palaimina beširdžiai Vakarai.
Putino pareiškimas ir atskridęs Grizlovas – tik proga priversti pasaulį priimti „teisingą“ Rusijos vaidmens tame, kas vyksta Donbase, traktuotę. Tai tikras mafijozų derybų analogas. Juk ir ten tikrieji „boso“ planai neatsiduria ant derybų stalo, o yra patyliukais įgyvendinami tamsiame akligatvyje. Tikslas – nuo Rusijos nuimti atsakomybę už kraujo praliejimą ir pasiekti, kad būtų atšauktos sankcijos.
Pagal savo prigimtį esantis labiau „mafijos bosas“ nei šalies lyderis, Vladimiras Putinas ir toliau veikia kriminalinės paradigmos rėmuose. Jis meluoja, užpuldinėja, žudo, rezga intrigas, šantažuoja ir papirkinėja. Bet kokios derybos, kurias veda Rusijos pusė, negali atvesti į situacijos normalizaciją, kaip ir „mafijos susitikimai“ negali užtikrinti ramybės ir saugumo gatvėse. Kriminalinio subjekto atveju, teisiškai įstatymais reglamentuota situacija įsigalioti gali tik tada, kai šis apskritai nebegali niekaip daryti įtakos procesui ir net kelti savo sąlygų.
Minsko susitarimo vertė yra ne punktuose, ne pastraipose ir ne formuluotėse, o tame, kad Rusija negali ir nenori jų vykdyti. Viskas, ką ji gali – tai atkakliai laikytis savų traktuočių. O tai reiškia, kad sankcijos bus pratęstos, kaip ir šalies izoliacija. Ilgainiui Krymas neturės kitos išeities, kaip tik pradėti tikras derybas. Ne, tų derybų objektas bus ne taika ukrainietiškame Donbase, o greičiau sąlygos, kurios leistų panaikinti sankcijas Rusijos valstybei. O kaip taika Donbase? Ji prasidės tada, kai Ukrainos teritoriją pagaliau paliks „nekviesti Putino taikdariai“.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
#Ukraina
