Režisavo: Jeff Orlowski
Vienas iš tiesų garantuotas būdas pravirkdyti kino teatre susirinkusią publiką yra parodyti pasakojimą apie šunį, kuris miršta. (Taip, tai yra manipuliavimas žmogaus emocijomis, bet prisipažinkite – nenorėtumėte draugauti su žmogumi, kuris žiūrėdamas „Marley & Me“ neišliejo nė ašarėlės.) Tačiau ar kada būtumėte pagalvoję, kad verksite dėl mirštančio koralo?
Juosta „Paskui koralus“, kuri šių metų „Sundance“ kino festivalyje laimėjo Žiūrovų prizą dokumentinių filmų kategorijoje, mums rodo pasaulio vandenynų koralus visu jų gražumu. Jie panašūs į gėles, smegenis, puodelius, burbulus, vamzdelius; dauguma jų yra tokių ryškių ir kerinčių spalvų, kad prieš jas nublanktų net vaivorykštė.
Tuomet mums parodomi tie patys koralų klodai po koralų mirties: plačios akmens pilkumo fosilijų dykynės, kadaise gyvi buvę čiuptuvėliai primena sustingusius ir mirusius pirštus. Tokias dykynes yra tekę matyti kiekvienam, kas yra nardęs, tačiau ne visi žino, kad tai nėra vandenyno dugno akmenys, bet skeletai. Lavonai. Koralai gal ir pasižymi augalų pasyvumu, tačiau iš tiesų jie yra gyvūnai. Jie yra – tiesiogine prasme – minkštas gyvybės pasaulyje pagrindas, kuriam nykstant (o tai dabar vyksta), mūsų laukia didelės problemos.
Žmonės, kurie laikosi pozicijos, jog klimato kaita nevyksta (arba, kad toji kaita yra natūralus reiškinys) dažnai išsako argumentus, kad pasaulyje vykstantys orų ir temperatūrų pokyčiai yra labai menkučiai ir nereikšmingi (oras atšilo vienu laipsniu? Smulkmena.). Tačiau „Paskui koralus“ pateikia tokius dramatiškus skaičius, kad jais net sunku patikėti: štai, pavyzdžiui, per pastaruosius 30 metų mes praradome 50 procentų visų pasaulio koralų. Šią koralų nykimo epidemiją kelia globalinis atšilimas (vandenynai sugeria 93 procentus visos į atmosferą išskiriamos šilumos), o juosta vaizdžiai paaiškina, kodėl „nežymus“ palaipsnis temperatūros kitimas gali būti pavojingesnis nei mums atrodo. Tarkime, pasaulinės temperatūros vidurkis pakyla vienu laipsniu – mums tai atrodo nieko tokio, tiesiog tobulas vasariškas 78 laipsnių oras dabar bus tobulas vasariškas 79 laipsnių oras. Tačiau vandenyne, kur gyvena koralai, temperatūros pakilimas vienu laipsniu yra tolygus žmogaus kūno temperatūros pakilimui vienu ar dviem laipsniais. Tai nėra „nežymu“ – tai reikšminga, o kartais ir mirtinai pavojinga. Štai kodėl koralai taip sparčiai nyksta. Natūrali koralų gyvenimo trukmė yra ne tik ilga – ji amžina. Tačiau nuo 9 dešimtmečio užfiksuoti jau du „koralų išblyškimo“ atvejai, kai pakilo vandens temperatūra. Nors tokie koralai atrodo tobulai gražūs, it skulptoriaus darbai, tai yra pirmasis ženklas, kad koralai miršta ir tampa vien kaulais.
„Paskui koralus“ režisavo Jeffas Orlowskis, kuris taip pat sukūrė puikų 2012 metų filmą „Paskui ledynus“ („Chasing Ice“), kuriame jis įamžino tirpstančius Arkties ledynus fotografuodamas juos laiko intervalais (time-lapse). Toji dokumentika pavertė abstrakčius argumentus labai gąsdinančia realybe. Tą patį daro ir juosta „Paskui koralus“, kuri seka paskui aktyvistus ir nuotykių ieškotojus: buvusį reklamos specialistą iš Londono Richardą Veversą, kuris pasiryžo visas savo srities žinias panaudoti skleidžiant informaciją apie nykstančius koralus, ir technologijų ekspertą bei ilgametį „koralų moksliuką“ Zackery Rago. Jie taip pat fotografuoja blykštančius koralus laiko intervalais, o jų darbo rezultatas sukrečiantis: per keliolika kadrų koralai iš spalvotų tampa visiškai baltais, iš gyvų – mirusiais. Ši transformacija nepaprastai jaudinanti – lyg stebėtum gyvūnus, įkliuvusius į išsiliejusios naftos spąstus. Toks jausmas, kad stebime ne šiaip sau mirtį, o tam tikrą beširdžio biologinio žudymo formą.
Dokumentiniai filmai apie vandenyno gelmes ypatingai keri, nes yra panašūs į mokslinę fantastiką, pasakojančią apie mums nepažinų pasaulį. Ši juosta daro tą patį, kviesdama į stebuklingą kelionę po mums menkai pažįstamą pasaulio pusę. Tačiau ji daro dar daugiau – ji priverčia mus nuoširdžiai susirūpinti mūsų vandenynų – o kartu ir mūsų pačių – gerove ir ateitimi.
