Thomas Webberis kiekvieną rytą patikrina, ar jo automobilyje nėra padėta bomba, tačiau 71-erių amerikietis neplanuoja palikti Damasko – miesto, kurį namais vadina jau daugiau nei keturis dešimtmečius. Manoma, kad po to, kai 2012-aisiais Jungtinės Valstijos uždarė savo ambasadą Sirijoje ir paragino piliečius palikti šalį, jis gali būti paskutinis ne sirų kilmės amerikietis, iki šiol gyvenantis sostinėje. JAV interesus nuo to laiko atstovaujanti Čekijos ambasada jam ne kartą sakė būti atsargiam.
„Užsieniečiai tuo metu buvo nuolat grobiami, - Webberis prisimena chaotišką laikotarpį prieš ketverius metus. – Aš neatrodau kaip siras. Esu kiek aukštesnis nei dauguma.“
6 pėdų ir 4 colių vyras tikrai yra kur kas aukštesnis nei dauguma sirų, bet labiausiai jį iš minios išskiria pagal užsakymą pasiūti kostiumai su nosinaitėmis kišenėje ir iš toli šviečiantys balti plaukai. Vis dėlto, jis neketina palikti šalies.
„Sirijos žmonės yra nuostabiausi pasaulyje, - sako jis. – Jokiu būdu nepaliksiu šios šalies. Jie turės mane iš jos išnešti.“
Tą patį jis pasakė ir su juo susisiekusiai Čekijos ambasadai, kuri jam ir pranešė, kad, neoficialiais duomenimis, jis greičiausiai yra paskutinis amerikietis Damaske.
Webberis gimė ir augo Bufalo priemiestyje Niujorke. Jo tėvas buvo vokiečių geležinkelietis, motina – lenkė medicinos sesuo. Jis buvo išmestas iš odontologijos mokyklos, dėl techninės klaidos išvengė tarnybos Vietname, ir gyveno Kalifornijoje, kai jam buvo pasiūlyta gamtos mokslų mokytojo vieta Damasko bendruomenės mokykloje, privačioje amerikiečių akademijoje.
„Aš sutikau, o tada nuėjau į biblioteką ir susiradau atlasą“, - juokiasi jis.
Į Damaską jis atvyko 1975-aisiais, ir galiausiai atsivertė į islamą bei vedė sirę. Išskyrus trumpą mokytojo darbą Irane, jis nuo pat to laiko gyvena Sirijoje, turi tris suaugusius vaikus, 11 anūkų ir proanūkį, išsibarsčiusius po skirtingus pasaulio kampelius. Jis dažnai juos lanko, bet visada grįžta atgal į Damaską. Nors visą jo gyvenimo laiką Sirijoje šalies vyriausybė buvo priešiškai nusiteikusi Izraelio ir JAV atžvilgiu, tūkstančiai amerikiečių ir kitų vakariečių, įskaitant diplomatus, mokytojus, verslininkus ir dvasininkus, vadino šią šalį namais. Ji buvo ir palyginti saugi atostogų vieta užsienio turistams, studentams ir kitiems lankytojams.
Situacija ėmė keistis 2011-aisiais, kai liaudis sukilo prieš valdžią daugiausia taikiomis demonstracijomis, reikalaudami politinių pokyčių. Prezidentas Basharas al Assadas į tai sureagavo žiaurumu, prieš jį greitai sukilo žmonės, ir greitai šalį sugniaužė pilietinio karo kumštis, pražudęs jau daugiau nei 250 000 žmonių.
Chaoso kupinais pirmaisiais konflikto mėnesiais užsieniečiai traukėsi iš šalies, bijodami pagrobimų ir sprogdinimų. Vyriausybė išsaugojo sostinės kontrolę, įvedusi patikrinimo punktus kone kiekvienoje sankryžoje, bet sukilėliai ne kartą sprogmenimis apmėtė miesto centrą iš savo kontroliuojamų priemiesčių.
„Vienas jų sprogo gal už trijų metrų nuo mūsų durų, - ramiai pasakoja Webberis. – Nusinešė septynis automobilius.“
Nuo to laiko jis su žmona ėmėsi „rimtų atsargumo priemonių“, sako jis: „Kai einu kur nors vienas, pasakau jai, kur būsiu, ir ji man taip pat. Kai važiuoju automobiliu, atidžiai stebiu aplinkinius vairuotojus. Dabar kur kas daugiau laiko praleidžiame kartu, kas yra gerai mūsų santykiams.“
Dabar saugumo situacija sostinėje jau yra pagerėjusi, o praėjusią savaitę pasiektos paliaubos atnešė pirmą ramybės laikotarpį šiame žiauriame konflikte.
„Galiu gyventi bet kurioje šalyje, įskaitant Ameriką, bet renkuosi pasilikti čia, - sako jis. – Sirija yra mano širdies dalis.“
Nors daugybė jo draugų šalį paliko, o jo įkurtas aplinkos tvarkymo verslas smarkiai nukentėjo, kvalifikuotų švietėjų pasitraukimas iš Damasko suteikė jam galimybę gauti anglų kalbos mokytojo darbą vietinėje vidurinėje mokykloje: kelis kartus per savaitę Webberis su jaunais protais dalijasi savo meile Čarlzui Dikensui.
„Galiu gyventi bet kurioje šalyje, įskaitant Ameriką, bet renkuosi pasilikti čia, - sako jis. – Sirija yra mano širdies dalis.“
Dauguma damaskiečių abejoja dabartinių paliaubų ateitimi, ir susirėmimai greičiausiai neilgai trukus atsinaujins, bet nepalaužiamas optimistas Webberis tiki, kad taika galiausiai triumfuos.
„Mano žmona dėl to sutinka – tavo laikas baigiasi tada, kada baigiasi. Galėčiau eiti iš mokyklos ir paslydęs ant banano žievės numirti, - sako jis. – Viskas Dievo valioje.“
