Daugiau 
 

Rinkimai ir politiniai populistų žaidimai

08/07/2015 Aidas
politics-957

Vakar vakare įvyko pirmieji respublikonų debatai, į kuriuos pirmu numeriu pakviestas buvo Donaldas Trumpas, sutriuškindamas bet kokias politikos ekspertų prognozes, kad jo krachas jau arti. Jo kampanijos pabaigą visi, kas netingėjo, pranašavo ne kartą: po „meksikiečių prievartautojų“ komentaro, išpuolio prieš McCainą, kad šis nesąs joks didvyris, ir daugybės kitų teiginių, įžeidusių elitą, tačiau kas kartą pritraukusių į jo pusę vis daugiau masių.

Kas paaiškina tokią Trumpo sėkmę? Ogi stiprėjanti ir net dominuojanti jėga respublikonų partijoje: piktas, nusistatęs prieš partijos pagrindinę liniją ir lyderius populizmas, sukeltas 2008 metų finansinės krizės. Tai yra populizmas, kurį 2010 ir 2012 metais išnaudojo Kongreso respublikonų lyderiai, kad pyktį paverstų balsais ir išrinktų Arbatėlės judėjimo atstovus. Dabar ši jėga pasisuko prieš pačius lyderius, kurdama problemas ne tik prezidento rinkimuose, bet ir Kongrese. Piktasis populizmas augo laukiant Obamacare atšaukimo ir Obamos kapituliacijos skolinimosi lubų klausimu, kai buvo sustabdyta vyriausybės veikla. Kaip žinia, tuomet respublikonams teko patirti nusivylimą, tačiau nepanaikino noro bandyti dar kartą.

Radikalai prieš lyderius

Trumpas tapo pagrindiniu piktų populistų ruporu. Tačiau ne tik jis. Štai, nedaug nuo jo atsiliekantis Tedas Cruzas būtent šios jėgos padedamas pateko į Senatą, pirminiuose rinkimuose nugalėdamas solidų konservatorių, kurio vienintelis nusikaltimas – tai, kad jis jau ėjo tas pareigas (vadinasi, priklausė „blogiesiems“ respublikonams). Šios jėgos padedamas jis tapo rakštimi centrinės partijos linijos atstovų pašonėje. Praėjusią savaitę Cruzas žengė precedento neturintį žingsnį ir Senato posėdžio metu išvadino Senato daugumos lyderį melagiu. Tą pačią savaitę kitas populistas, Atstovų rūmų respublikonas Markas Meadowsas, pateikė rezoliuciją nušalinti nuo pareigų Atstovų rūmų spikerį Johną Boehnerį. Taip, per vieną savaitę stiprius išpuolius patyrė du aukščiausi respublikonų lyderiai: konservatyvūs pagal bet kokius objektyvius vertinimus, bet nepakankamai konservatyvūs ir radikalūs, kad tiktų stambiam ir neramiam populistiniam partijos sparnui.

Kongreso daugumos disfunkcija buvo nuspėjama (ir nuspėta). Po to, kai respublikonai 2014 metų kadencijos vidurio rinkimuose perėmė Senato kontrolę ir laimėjo dar daugiau vietų Atstovų rūmuose, būrys partijos lyderių – spikeris Johnas Boehneris ir Atstovų rūmų daugumos lyderis Kevinas McCarthy, McConnellas ir jo pavaduotojas Johnas Cornynas bei kiti – kalbėjo apie tai, kad dabar respublikonams tenka bendro valdymo atsakomybė. Tai reiškia: jokių vyriausybės uždarymų, jokių išsišokimų dėl skolinimosi lubų – vien pozityvios politikos planas, respublikonišką požiūrį atspindinčių įstatymų kūrimas ir perdavimas prezidentui patvirtinti arba vetuoti. Tarp tų įstatymų projektų turėjo atsirasti ir alternatyva Obamacare ir tokios aktualios bei svarbios problemos kaip infrastruktūros klausimas.

Trypčiojimas vietoje

Tačiau šie didieji lūkesčiai subyrėjo į šipulius, kai susidūrė su realybe – labai aiškiais skirtumais tarp abiejų Kongreso rūmų požiūrių, taisyklių ir rinkiminės dinamikos. Senate ima keistis situacija: 2014 metais rinkimuose dalyvavo keli pažeidžiami 2008 metais išrinkti demokratai, o 2016-aisiais ant karštųjų kėdžių sėdės daug daugiau respublikonų nei demokratų, įskaitant ir kai kuriuos išrinktus per didįjį 2010 metų respublikonų „išvarymą“ iš mėlynųjų valstijų. Šis jėgos pusiausvyros pasikeitimas skatina McConnellą balsavimus ir keliamus klausimus taikyti taip, kad juos apsaugotų, o tuo tarpu Atstovų rūmuose šios problemos nėra. Vien šio fakto pakako, kad Senate daugumos palaikymą gavę įstatymo projektai buvo nepriimtini Atstovų rūmams ir atvirkščiai. Problemos dar labiau išryškėjo kai pačioje naujojo Kongreso pradžioje, nepaisant puikių kadencijos vidurio rinkimų rezultatų, 25 respublikonai balsavo prieš Boehnerio palikimą spikerio pareigose – tai buvo didžiausias oponentų skaičius per šimtmetį.

Pirmuosius aštuonis 114-ojo Kongreso mėnesius geriau apibūdina trypčiojimas vietoje, nei sėkmingi politiniai pasiekimai. Akivaizdi trintis tarp piktųjų populistų ir labiau pragmatiškų nuosaikiųjų respublikonų dar labiau išryškėjo tuomet, kai prasidėjo įstatymų projektų, reikalingų pratęsti vyriausybės finansavimą nuo spalio 1-osios, svarstymai Atstovų rūmuose.

Didžiulio partinio susipriešinimo susilaukė Asignacijų komiteto Vidaus įstatymo projektas. Šis įstatymo projektas smarkiai apkarpė biudžeto išlaidas populiarioms sferoms, tačiau dar didesnę kontroversiją sukėlė pataisos, sumažinančios prezidento įgaliojimus spręsti tokius klausimus kaip federalinė žemė ar aplinkosauga. Natūralu, kad esant tokioms pataisoms joks demokratas už tokį įstatymo projektą Atstovų rūmuose nebalsuos. O norint surinkti balsus vien iš respublikonų, reikia patraukti savo pusėn ir tą grupelę, kuri niekada nenori balsuoti už jokį vyriausybės išlaidų projektą. Šiuo atveju tai padaryta buvo pasiūlant Pietų konservatoriams pataisą dėl leidimo demonstruoti konfederacijos vėliavą viešose vietose. Tai buvo pasiūlyta labai greitai, slapta ir tą pačią savaitę, kai Čarlstone vyko šalies dėmesį patraukusios laidotuvės. Slaptumo išlaikyti, aišku, nepavyko, o Atstovų rūmų respublikonų lyderiams teko patirti didžiulę gėdą. Įstatymo projektas iš darbotvarkės buvo išbrauktas ir iki šiol nebuvo pateiktas joks alternatyvus vidaus asignacijų projektas, nors laiko iki naujų fiskalinių metų lieka vis mažiaus. Nepamirškime, kad net jei įstatymo projektai yra patvirtinami Atstovų rūmuose, jiems dar reikia praeiti Senatą ir būti patvirtintiems iki rugsėjo 30 d.

Jei vien to būtų negana, dar kilo sujudimas dėl Planned Parenthood finansavimo. Didžiulę sumaištį sukėlė išplatinta vaizdinė medžiaga, kurioje organizacijos darbuotojai kalba apie vaisių organų naudojimą tyrimų tikslais (o ne prekybą siekiant pelno, kaip tikina dauguma konservatorių), o respublikonai iš karto ėmė siekti, kad būtų nutrauktas federalinis finansavimas. Procedūrinio balsavimo metu finansavimo nutraukti nepavyko. Rezultatas buvo 53–46, o respublikonams pritrūko balsų iki 60 balsų daugumos. McConnellas savo balsą pakeitė į „ne“ – šis procedūrinis manevras leido jam nukelti balsavimą vėlesniam laikui. Netrukus prasidės 5 savaičių Kongreso pertrauka, tačiau radikaliausi konservatoriai jau dabar pareiškė, kad jie bet kokia kaina nutrauks šį finansavimą – jei reikės, net prijungs šį klausimą prie vyriausybės finansavimo įstatymo, kurį būtina priimti iki spalio 1-osios. Net 18 kongresmenų (tarp jų – Tedas Cruzas, Randas Paulas ir Marco Rubio) praėjusią savaitę parašė laišką savo lyderiams, pranešdami, kad jų „nesustabdys net vyriausybės uždarymas“.

Dar vienas vyriausybės uždarymas?

Lyderių sprendimas išvengti vyriausybės uždarymo – atidėlioti. Tai yra pasakytina apie daugumą dabartinių įstatymų projektų. Tačiau nėra jokios priežasties manyti, kad jų dilema spalį ar lapkritį automatiškai išnyks. Tai palieka dvi alternatyvas. Pirmoji būtų didžiosios derybos, kaip tokios, kurias 2013 m. pasiekė Paulas Ryanas ir Patty Murray. Tai sušvelnintų sekvestracijos apkarpymus tiek gynybai, tiek vidaus programoms, ir greičiausiai pratęstų reikšmingą finansavimą (su tam tikrais pataisymais) Planned Parenthood veiklai. Antroji – patvirtinti pratęsimą didžiajai daliai arba visiems fiskaliniams metams. Pirmoji alternatyva, sumažinanti sekvestraciją, Arbatėlės judėjimo atstovų būtų laikoma nuolaidžiavimu. O antroji reikštų, kad šalis ir toliau išlaidautų ankstesnių metų tempais.

Arbatėlininkams sekvestraciniai apkarpymai, kad ir kokie drakoniški jie būtų vidaus programoms, jau nuo pat pradžių atrodė nepakankami. O jei būtų tiesiog patvirtintas finansavimo pratęsimas, net ir tų apkarpymų neliktų. Tik įsivaizduokite – visa tai daro jų pačių partijos lyderiai! Jau dabar aišku, kad bet kuri iš šių alternatyvų Atstovų rūmuose būtų priimta su kur kas didesniu demokratų palaikymu nei respublikonų, o tai tik dar labiau pakurstytų populistų įniršį spikerio adresu.

Visa tai išsispręsti turi spalį, tuo metu, kai kandidatų į prezidento postą nominavimo procesas įgauna tikrą pagreitį. Jau dabar galite tikėtis, kad visas būrys piktų populistų kandidatų (nepamirškite, kad kai kurie iš jų šiuo metu eina pareigas Senate), tokių kaip Trumpas, Tedas Cruzas, Mike’as Huckabee, Rickas Santorumas, Benad Carsonas, Carly Fiorina ir kiti, darys spaudimą Kongresui veikti griežčiau ir stipriau konfrontuoti su prezidentu Obama ir demokratais.

Greičiausiai tą patį jie darys ir su skolinimosi lubomis, kurios turi būti pakeltos lapkritį arba gruodį, o tai reiškia dar didesnį spaudimą McConnellui, Boehneriui ir likusiai kompanijai. O prasidėjus balsavimams pirminiuose rinkimuose, jie dar garsiau ims šaukti apie jų pačių partijos lyderių išdavystę ir parsidavėliškumą, dar labiau atitolindami save nuo Vašingtono, kur Kongresą kontroliuoja respublikonai.

Apie šiandienos Amerikos politiką labai daug ką pasako du susikertantys keliai. Pirmasis, žinoma, yra Pensilvanijos aveniu, einanti nuo Kapitolijaus iki Baltųjų rūmų. Antrasis – tai ilgas ir vingiuotas kelias į kandidato nominaciją prezidento rinkimuose. Pastaroji savaitė mums parodė, kad šių kelių susikirtimai gali reikšti rimtus susidūrimus. Pasiruoškite – visa tai dar tik pradžia.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu