Režisavo: Laura Poitras
Didžiausia dokumentinių filmų kūrėjos Lauros Poitras stiprybė yra gebėjimas pelnyti svarbių žmonių pasitikėjimą ir gauti sutikimą būti filmuojamiems. Pastaruosiuose savo darbuose ji pasinaudojo šiuo talentu, kad suteiktų asmeninio betarpiškumo istorijoms, dominavusioms naujienose po 9/11 įvykių. „The Quest“ pasakojo apie Abu Jandalą, buvusį Osamos bin Ladeno asmens sargybinį, o „Citizenfour“ stebėjo Edwardą Snowdeną likus vos kelioms dienoms iki istorinio momento, kai jis atskleidė informaciją apie pasaulines NSA šnipinėjimo programas. Kadangi „Citizenfour“ pasirodė praėjus daugiau nei metams po įvykių, plačiai aprašytų praktiškai kiekviename žiniasklaidos leidinyje visame pasaulyje, filmas žiūrovus patraukė ne tiek kažkokia nauja informacija, kiek tuo, kad leido mums sudalyvauti istoriją pakeitusiame įvykyje.
Deja, tokio pojūčio praktiškai nėra naujausiame jos dokumentiniame filme „Rizika“. Taip, mes jame sutinkame „WikiLeaks“ įkūrėją ir vyriausiąjį redaktorių Julianą Assange’ą, tačiau jis ir iki šios juostos nebuvo tokia mįslė kaip ankstesni Poitras subjektai, o ir šiaip „Rizika“ pateikia mažai naujų įžvalgų. Viskas, ką padaro šis filmas – kaip tai padarė ir „Citizenfour“ – tai patvirtina mūsų paranoją.
Juosta prasideda nuo 2011 metų „Arabų pavasario“. Antrajame skyriuje – režisierė pasirenka keistą ir nelabai pagrindo turinčią 10 skyrių struktūrą, padalindama 5 juostos kūrimo metus (kurių trys patenka į juodąją skylę, nes ji tuo metu visą dėmesį skyrė „Citizenfour“) į segmentus, pristatomus milžiniškais romėniškais skaitmenimis – vienas iš „WikiLeaks“ aktyvistų Jacobas Applebaumas kalba Kaire konferencijoje susirinkusiems stambiausių vietinių ir pasaulinių (tokių kaip „Nokia“ ar „Vodafone“) komunikacijų kompanijų atstovams. Jis apkaltina kompanijas interneto cenzūra pilietinio sukilimo metu (pavyzdžiui, neleidžiant gyventojams pasiekti tokių puslapių kaip „Twitter“) ir taip faktiškai veikiant prieš Hosnį Mubaraką nuvertusią revoliuciją. Kostiumuoti vyrai bando prieštarauti, tačiau Applebaumas turi įrodymų.
Dar didesnis nerimas kyla, kai Applebaumas vėliau pasakoja apie augančią ir stiprėjančią tarptautinę masinio stebėjimo pramonę. Privačios kompanijos išranda slaptus būdus infiltruotis į privačius kompiuterius, pavyzdžiui, per plačiai naudojamas programas, tokias kaip „Skype“, „Adobe Acrobat“ arba „iTunes“. Vienas iš metodų yra atsiųsti netikrą pranešimą apie programos atnaujinimus, o vartotojui parsisiuntus naują programos versiją, yra instaliuojama slapta prieiga, leidžianti nuotoliniu būdu stebėti jo kompiuterį. Applebaumas turėjo įrodymų, kad tuo metu tokių kompanijų paslaugomis naudojosi 25 skirtingos šalys, įskaitant demokratines. Tai buvo prieš penkerius metus, tad galima numanyti, jog šiandien šis skaičius yra kur kas didesnis.
Šios ištraukos yra iš tiesų įspūdingos. Deja, per didelė „Rizikos“ dalis yra skirta Assange’o teisiniams mūšiams po to, kai jis yra apkaltinamas seksualiniais išpuoliais prieš dvi moteris Švedijoje (kuo toliau, tuo labiau filmas susitelkia į Assange'ą, o ne tai, ką jis reprezentuoja). Ši byla yra jau sena naujiena, be to, gana plačiai sutariama, jog ja yra naudojamasi, kad jis pagaliau būtų išduotas JAV. Nors ir smagu stebėti, kaip Assange’as užsimaskuoja persidažydamas plaukus, įsidėdamas spalvotus kontaktinius lęšius ir netikrus auskarus bei persirengdamas baikeriu, kad niekieno nepastebėtas įsmuktų į Ekvadoro ambasadą Londone po to, kai atmetama jo paskutinė apeliacija, tačiau Poitras nepasinaudoja savo tiesioginiu kontaktu su Assange’u, kad išgautų kokios nors informacijos, kuri nėra jau visuotinai žinoma. Vienintelį kartą, kai Assange’as apie šią bylą kalba tiesiogiai į kamerą, jis arogantiškai įžeidžia minėtas moteris, netiesiogiai pagrasindamas joms verčiau savo pačių labui atsisakyti kaltinimų. Jei Poitras būtų gabesnė interviuotoja (panašesnė į Errolą Morrisą), ji būtų jį spaudusi pasakyti daugiau.
Turint galvoje greitą šiandienos naujienų srautą ir kaitą, „Rizikos“ pateikiama informacija yra praktiškai senovės istorija, tačiau visai naudinga prisiminti, kad šio žmogaus drama vis dar tęsiasi. Tiesa, sunku susitaikyti su juostoje akis badančiu keistu kelių metų tarpu, kai Poitras buvo nustojusi dokumentuoti Assange’ą. Juo labiau, kad prieš pat tą pertrauką, ji su Assange’u buvo gerokai susibičiuliavę – režisierė leido sau tapti savotiška jos dokumentuojamos istorijos veikėja. Tas familiarumas verčia spėlioti apie galimą interesų konfliktą: ar mes žiūrime žurnalistinį darbą, ar garsenybės gerbėjos filmą? Per 84 minutes „Rizika“ pateikia įžvalgų į Assange’ą, tačiau, atrodo, nepasako tiek pat, kiek ir atskleidžia.
