Neramiai (ar džiugiai?) laukdami naujos Didžiųjų Draudimų epochos, visada galime surasti paguodos šaltinį. Štai galime pasiguosti tuo, kad esama gyvenimo sričių, kurios ir įvedus griežtą kontrolę išlieka nepaklusnios ir takios.
Pavyzdžiui, lietuvių kalba – ji nuo seno valstybiškai taip reguliuojama, kaip alkoholis ir vaistai niekada nebuvo, bet iki šiol jos visos nepavyko sugrūsti į norminimo konteinerius. Ta žmonių kuriamos kalbos laisvė tokia žavi, kad jai galima atleisti viską. Žargoną, barbarizmus ir keiksmažodžius – taip pat.
Tačiau reguliavimas nepraeina be pasekmių. Reguliavimas reiškia, kad kalba suskirstyta į leidžiamą ir draudžiamą zoną, kad esama legalių ir nelegalių žodžių, ir bijantys nusikalsti visada ieškos saugios užuovėjos. Kalbėti saugiai, vadinasi, kalbėti skurdžiai. Nenuostabu, kad vaizdingas ir žodingas kalbėjimas net ir grožinėje literatūroje vis labiau suvokiamas kaip dirbtina ir nereikalinga pretenzija. Mūsų ausys tiesiog nebepratusios girdėti žodžiais reiškiamos pasaulio įvairovės.
Žinoma, nemaža dalis lietuvių kalbos žodyno subrendo ir iki šiol atspindi valstietiškąją kultūrą ir mūsų urbanizuotai tikrovei, net ir būsimos koalicijos akivaizdoje, nebetinka. Tačiau ir nauji lietuviški ar įlietuvinti žodžiai neatsiranda taip greitai, kaip keičiasi pats pasaulis, nes kalbos reguliuotojai, apsimesdami kovotojais su anglų kalbos įtaka, mėgina įgyvendinti utopinį projektą – apsisaugoti nuo perdėtai greitų gyvenimo pokyčių. Juk naujus daiktus, reiškinius ir veiksmus kuria ne anglų kalba, tiesa?
Bijantys nusikalsti (žodžiais) paprastai mokosi šnairuodami į galios centrą, šiuo atveju – biurokratinę kalbą. Turbūt neišvengiamą, bet vis dėlto labai nemalonią mūsų kalbos atmainą. Šis saugus, už biurokratinės kalbos skydo pasislėpęs kalbėjimas pastaruoju metu įgijo naują simbolį – žodį „galimai“.
Jo paplitimas (visiškai jokiais, išskyrus asmeninius stebėjimus, nepagrįstais skaičiavimais) per pastaruosius šešerius metus yra fenomenalus. Ilgą laiką ramiai tūnojęs kaip eilinis administracinio žodyno nevykėlis, prieveiksmis „galimai“ ėmė sparčiai plisti ir dabar viešoje kalboje jis faktiškai toks pat dažnas kaip ir biurokratų popieriuose.
Nežinau, ar įmanoma sugalvoti šlykštesnį žodį už šį kalbos lavoną. Mirties dvoką jis paskleidė po visą viešąją erdvę. Bet niekam nekliūva. Spalio 30 d. į „Google naujienų“ paieškos sistemą įvedus žodį „galimai“, rodoma, kad lietuviškoje žiniasklaidoje per savaitę rasta 1840 užklausos rezultatų!
Ar kalbos reguliuotojai čia kuo nors dėti? Nelabai. Tik tuo, kad paradoksaliai padėjo visuomenei išugdyti tokį stiprų kalbos jausmo neturėjimą. Paradoksaliai, nes pati Valstybinė lietuvių kalbos komisija žodį „galimai“ vertina kaip „gyvajai kalbai nebūdingą ir vengtiną“. Bet sakyti, kad „galimai“ nebūdingas gyvajai kalbai – jau neteisinga, nes net Stano savo feisbuko paskyroje užsimanęs pašiepti Gabrielių Landsbergį rašė: „Baimės jausmas apima berašant šį tekstą, juk galimai išmes mane iš partijos, kaip ir dalį viešai prieštaraujančių.“ Taigi net dainų (kad ir visai primityvių) kūrėjas tapo kurčias žodžiams.
Žvelgiant paviršutiniškai, prieveiksmio „galimai“ išvešėjimas rodo, kokią galią mūsų kalbėjimui ir kalbai gali turėti žiniasklaida. Kol šis žodis vartotas labai saikingai ir tik specifinės tematikos tekstuose (iš esmės kriminalinėse žinutėse ir pranešimuose apie viešuosius ir privačiuosius interesus supainiojusius politikus), viešuose pasisakymuose beveik negalėjai išgirsti tariant „galimai“.
Kol tarp rašto žiniasklaidos dominavo laikraščiai, problemų nekildavo – laikraštinės antraštės taupios, nugludintos, sklandžios, dažnai – abstraktokos. Kokiam nors biurokratiniam liapsusui tiesiog nebuvo vietos. Bet prasidėjusi internetinių portalų era lėmė ir naujo tipo antraščių atsiradimą – iš pradžių redaktoriai dar laikėsi laikraštinių įpročių, bet vėliau jie pradėjo nykti ir antraštės ėmė transformuotis į ilgus, gremėzdiškus, nenudailintus, bet labai konkrečius sakinius. Mat, viena vertus, internetas leidžia gyvai matyti, kaip skaitytojai skaito naujienas, ir netrukus buvo pastebėta, kad esama tokių dirginančių žodžių ar formuluočių, kurios tuoj pat naujieną atsidarančiųjų skaičių gali padvigubinti ar patrigubinti. Tad į antraštes pradėta dėti visus (kiek jų bebūtų) reikalingus dirgiklius. Kita vertus, internetinė žiniasklaida į viešumą paleidžia kur kas didesnius srautus informacijos nei tradiciniai laikraščiai ir turi tai padaryti realiu laiku, todėl neturi kada gludinti antraščių – iš čia ir taip žiniasklaidai būdingas polinkis į rutinizaciją ir šablonus peraugo į sveikam protui nepakeliamą tų pačių žodžių ir frazių kartojimą.
Negalėtum pasakyti, kad redaktoriai ir žurnalistai nepastebėjo šio pavadinimų sugremėzdiškėjimo. Kriminalinių ir politinių žinučių antraštėse vis dažniau ėmė tįsti formuluotės „įtariama, kad...“, „įtarus, kad...“ ir pan., todėl reikėjo sprendimo. „Galimai“ ir tapo tuo sprendimu. Antraštes galėjai greitai ir lengvai bent kiek patrumpinti, išsaugodamas visą reikalingą informaciją. Šia prasme žodis „galimai“ pavirto klasikinių antraščių antkapiu ir kartu įtvirtino naujo tipo antraštes.
Iškeltas į antraštes jis patraukė visų dėmesį. Staiga paaiškėjo, kad visiems labai trūko to „galimai“. Juk kokio nors žodžio paplitimas aiškinamas būtent taip – juo galima įvardinti tai, kuo kitais žodžiais neįmanoma. Bet kodėl? Nesu sociolingvistas ir galiu tik spėlioti, todėl prie visų kitų sakinių turėčiau prirašyti prieveiksmį „galimai“. Bet nedarysiu to, nes viliuosi, kad lietuvių kalba gali gyventi ir neaplieta biurokratinio žodyno cementu.
Žodžio „galimai“ paskirtis – kalbėtojui apsidrausti: išsakyti tai, ką galvoja, bet tuo pačiu pasislėpti, jei kartais kas nors prikibtų prie teiginio ar imtų abejoti jo teisingumu. Tad ar gali būti, kad „galimai“ išsikerojo dėl to, kad žmonės bijo viešai sakyti tai, ką galvoja?
Per porą dešimtmečių susiformavusios politiškai korektiško kalbėjimo taisyklės turėjo mokyti žmogų kalbėti nieko neįžeidžiant, neužgaunant, išsivaduojant nuo bet kokių išankstinių nuostatų ir prietarų, tačiau galiausiai tai pavirto naujakalbe, kuri neturi nieko bendro su tikrove. Užuot padėjęs žmonėms komunikuoti, politkorektiškumas atėmė šią galimybę – žmonės kalba arba ne apie tikrovę, arba bijodami apie ją kalbėti ima save cenzūruoti.
Natūralu, kad politkorektiškumo naujakalbė susilaukė pasipriešinimo. Regis, toks buvęs ir lietuviškų internetinių trolių pirminis sumanymas: drąsia, įžūlia, net užgaulia kalba išlaisvinti pačią kalbą ir žmonių mintis, kad praraja tarp žodžių ir tikrovės išnyktų. Bet galiausiai geras užmojis išvirto tik į kitos rūšies naujakalbę – nemažiau sustabarėjusią, uždarą, atitolusią nuo tikrovės, ja reiškiamos mintys iš tikrųjų dažnai nebeišlaisvina kalbos, o vien įžeidžia ir įskaudina. Jeigu politkorektiškumas yra mazochistinis (nes kalbėjantysis kankina save), tai trolizmas yra sadistinis (nes siekia patenkinti savo troškimus kitų kankinimu). Šia prasme šie du kalbėjimo būdai yra vienas kito išvirkščiosios pusės ir sudaro bendrą sadomazochistinę naujakalbę.
Gali būti, kad viešasis kalbėjimas yra patekęs į įtampą tarp šių dviejų polių, todėl labai sunku drąsų kalbėjimą atskirti (pirmiausia – pačiam sau) nuo įžeidimų, o pagarbą kitam – nuo bailumo ir savicenzūros. Tad drąsus, bet mandagus kalbėjimas gali skambėti kaip neįmanomas uždavinys. Tie, kurie vis dėlto jam ryžtasi, gali norėti apsisaugoti nuo sadomazochistinių (ne)malonumų. Tie, kam viena iš naujakalbių vis dar atrodo kaip savotiškas gerasis idealas ar piktasis autoritetas, gali bijoti ir nepasitikėti savimi. Biurokratinis žodelis „galimai“ yra šio nepasitikėjimo ir baimės ženklas, o tuo pačiu – ir apsidraudimo būdas.
Be abejo, visa tai – tik spėlionės, visa tai – tik galimai.
Šaltinis: 15min.lt
