Nuo pat to laiko, kai Vladimiras Putinas tapo Rusijos Federacijos prezidentu (ir net anksčiau – dar tada, kai jis pasirodė rusiškame politikos Olimpe kaip Federalinės saugumo tarnybos vadovas), viską, kas vyko Rusijoje, galima pavadinti „informacine-galios specialiąja operacija“. „Duokite man Pirmąjį kanalą ir Rusijos prezidentu padarysiu net taburetę!“ – kažką panašaus į tai kadaise pasakė Borisas Berezovskis, pradėjęs Vladimiro Putino prezidentinę kampaniją. „Ostankino adata“, „zombių dėžė“, „telenarkotikas“ – tai yra atramos taškas, su kurio pagalba Putinas ir jo valdymu suinteresuoti žmonės apvertė pasaulį aukštyn kojom.
Vladimiras Putinas nėra politinis veikėjas. Jis greičiau yra aktorius, vaidinantis politinį veikėją begaliniame televizijos seriale. Visos jo sparnuotos frazės (kaip jis teroristus „tualete pribaigs“, jei to reikės) ir žygiai (skrydis naikintuvo kabinoje, paskendusių amforų „gelbėjimas“) – tai realybės šou.
Karas Sirijoje, atnešęs tikrų aukų, taip pat prasidėjo nuo televizijos šou. Kaip ir karas Ukrainoje. „Ukrainiečių banderininkai“, „amerikiečių pakalikai, pasikėsinę į teisėtą Assado valdžią“, nukryžiuoti berniukai, orų prognozė, pranešanti, ar oras palankus bombardavimams... Kiek daug mes pastaruoju metu per Rusijos televiziją pamatėme. Kaip smarkiai mes stebėjomės ir baisėjomės. Šiandien paslaptingasis rusiškas klausimas transformavosi iki dilemos: „Kas ką: ar Putinas sukūrė Rusijos televiziją, ar Rusijos televizija sukūrė Putiną?“. Putino režimas buvo pastatytas „feikų“, yra remiamas ir palaikomas „feikų“, o galiausiai ir bus pavadintas ne kuo kitu, o „feiku“ – masine psichoze, laikinu pamišimu, apėmusiu šeštadalį Žemės.
Nors Ukraina ir patenka į rusų televizijos įtakos zoną, o joje nėra nė vieno iš tiesų nepriklausomo centrinio televizijos kanalo, jai šiuo klausimu dar pasisekė. Su Rusija ryšių turintys oligarchai Ukrainoje kur kas energingiau ir su didesniu entuziazmu darė pinigus nei politiką. Ukrainos žiniasklaida šiuo atveju buvo panašesnė į tą Čechovo šautuvą – ji atsirado kaip vienas iš būtinų Rusijos imperialistinės pjesės scenarijaus elementų, bet anksčiau ar vėliau turėjo iššauti. Taip ir nutiko. Šiandien Ukrainos žiniasklaidos laukas tapo informacinio karo lauku. Pagrindinis dėmesys yra skiriamas informaciniam dėmesio nukreipimo darbui šalies viduje, siekiant sukiršinti ukrainiečių visuomenę, išsklaidyti ir praskiesti bendrąją visuomenės nuomonę, kad būtų galima sutrukdyti šaliai judėti link savo neišvengiamos pergalės.
Ukrainos televizijos eterį užtvindė gandai, informacinis vanduo, paskalos ir atvira manipuliacija. Tuo metu, kai vienos žiniasklaidos priemonės ukrainiečiams kartoja, kad nėra jokio karo, nėra jokios rusų agresijos, kad tai, kas vyksta Donbase – oligarchų tarpusavio kovų rezultatas, kitos gi aiškina, kad kariniai veiksmai rytų Ukrainoje ir Krymo okupacija – tai tikrų tikriausias karas, o bet kokie „susitarimai su priešu“, bet kokios taikios derybos, yra ne kas kita, kaip nacionalinių interesų išdavystė. Jų nuomone, „tikra patriotinė valdžia“ privalo vesti karą iki pergalingos pabaigos, įvesti karinę padėtį ir išvaryti priešą iš Ukrainos teritorijos. Atvirai kalbant, ir vieni, ir kiti tokie šnekėtojai daro viską, kad atitrauktų ukrainiečių dėmesį nuo to fakto, kad agresija Donbase ir Kryme yra dalis modernizuotos, senos kaip pasaulis, kinų „tūkstančio žaizdų“ bausmės dalis. Tai tūkstantis pjautinių žaizdų, kurioms neleidžiama užgyti. Auka paprasčiausiai mirtinai nukraujuoja. Tokių žaizdų Donbaso ir Krymo teritorijose Ukraina turi daugybę: korupcija, selektyvus teisingumas, nereformuota ekonomika, milžiniškas ir neefektyvus vyriausybinis aparatas.
Spalio 11 dieną prezidentas Petro Porošenka per televiziją kreipėsi į ukrainiečius, siekdamas paaiškinti Normandijos ketverto susitikimo Paryžiuje rezultatus. Jis griežtai atsiliepė apie tuos, kurie Ukrainos visuomenėje sėja nepasitikėjimą: „Eiliniai gandai apie Ukrainos iškeitimą į Siriją yra niekas kitas, kaip Maskvos ir jos rėmėjų liguistos fantazijos.“ Tačiau problema yra ta, kad panašūs gandai yra transliuojami iš ukrainietiškų televizijos ekranų, spausdinami laikraščiuose, turinčiuose tiesioginį ryšį su „Maskvos rėmėjais“. Ukrainoje nepriklausomos žiniasklaidos nėra, tačiau yra nuo įstatymų, Baudžiamojo kodekso ir valstybinių interesų nepriklausomi verslininkai ir vyriausybės darbuotojai, vertinantys savo ryšius Kremliuje labiau nei savo pačių šalies egzistavimą.
Kai savo kalboje prezidentas kalbėjo apie tai, kad „gavęs atkirtį fronte, Kremlius bando priešpriešą ir kovą perkelti į Ukrainos vidų“, jis greičiausiai neturėjo mintyse šimtų ar net tūkstančių korumpuotų ukrainiečių, giliai suinteresuotų situacijos destabilizavimu. Tie, kas nori iš susidariusios situacijos išpešti daugiausiai asmeninės naudos, puikiai žino, kad žvejoti geriausia yra drumstame vandenyje, nes tada tavo grobis liks nepastebėtas. Tad ir drumsčia jie vandenis, meluoja ir atmeta reformas ne todėl, kad tarnauja ar bent jau simpatizuoja Putinui, o todėl, kad senoji tvarka juos maitina ir yra būtina jų išgyvenimo sąlyga.
Nuo Porošenkos kliuvo ir politiniams konkurentams: „Deja, šiandien dalis ukrainiečių politikų dirba pagal Lenino lozungą – pralaimėti kare savo įtakos labui“. Su tuo neįmanoma nesutikti. Tie politikai, apie kuriuos kalba prezidentas Porošenka, nė kiek nesutrikę ir nesigėdydami savo priešrinkiminėse kampanijose žada atšaukti visuotinį kariuomenės šauktinių įstatymą, palikti vien profesionalią samdomą kariuomenę, o tuo pat metu reikalauja iš valdžios suplėšyti Minsko susitarimą ir traukti į ataką. Viskas taip ir yra. Labai gaila, tačiau daugelis Ukrainos politikų veda šalį pralaimėjimo link. Ir vėlgi – ne dėl to, kad taptų putiniško okupacinio režimo administracijos gauleiteriais, o todėl, kad tokiais savo veiksmais tikisi išlaikyti senąsias korumpuotas schemas. Putinas, karas, aukos – visa tai pinigų srautus kontroliuojantiems asmenims yra antraeiliai dalykai. Kaip tik todėl jie iš televizijos ekranų svaido į visuomenę tarpusavy prieštaraujančius „memus“, atvirai kelia isteriją, iškreipia realybę ir manipuliuoja.
Šiandien Ukraina kraujuoja iš tūkstančio neužgyjančių korupcijos žaizdų. Su tuo kovoti oficialiai kreipiantis į visuomenę televizijos eteryje yra beviltiškas reikalas. Prezidentui Porošenkai reikėtų įsiklausyti į savo paties žodžius ir, Putino pavyzdžiu, perkelti frontą į Ukrainos vidų, pačiam atkreipti dėmesį, kokios būklės yra Ukrainos vyriausybinė sistema, prokuratūra, teismai ir teisėsaugos organai. Petro Porošenkai jau seniai laikas imtis radikalių reformų ir pradėti valdžios valymą. Komunikacija su visuomene, prezidento politikos paaiškinimas – tai, žinoma, yra geras dalykas. Tačiau nesiimant realių veiksmų ir nekeičiant vidaus politikos, susidoroti su išoriniu priešu neįmanoma.
Noriu priminti buvusio Ukrainos prezidento Leonidu Kučmos žodžius, kad „Ukraina – tai ne Rusija“. Net jei ir bandytume sukurti netikrą Ukrainos vadovo TV portretą, mes niekada nesugebėtume prilygti savo rytiniams kaimynams. Jei Putinas galėjo sau leisti atlikti efektyvaus valstybės vadovo, gyvenančio iš pajamų už naftą, vaidmenį, Ukrainos prezidentas tokios galimybės neturi. Tol, kol Ukrainos „vidus“ atkartos rusišką sistemą, tol, kol politika bus aukštuose postuose sėdinčiųjų korupcijos priedanga, o valdžia – būdas praturtėti, tol, kol pagrindinį vaidmenį vaidins oligarchai, o ne idėjos – tol Ukraina bus Kremliaus grietinėlės valdžioje.
Trokšdami išsaugoti sau palankią nekontroliuojamo turtėjimo ir visiško nebaudžiamumo sistemą, rusų oligarchai iš nieko nereiškiančio valdininkėlio nusilipdė sau vadą. Rusų pavyzdyje mes matome, kokių pasekmių sulaukiama, kai sukuriamas pagrindo realybėje neturintis televizinis nacionalinio lyderio įvaizdis. Televizijos ir jos kuriamų vaizdinių vartotoja – visuomenė – paprasčiausiai išeina iš proto ir degraduoja, kai toji realybė, kurią transliuoja televizija, skiriasi nuo tos, kurią jie mato pro langą. Rusų oligarchų masinio informavimo priemonės sukūrė Putiną. Ukrainos oligarchų masinio informavimo priemonės žlugdo Porošenką.
Tam, kad būtų galima susidoroti su bet kokiais „feikais“, reikia jiems priešpastatyti realius pasiekimus. Kad būtų galima nugalėti išorinį priešą, būtina užgydyti tūkstančius vidinių kraujuojančių žaizdų. Išorės fronte bendradarbiaujant su tikraisiais civilizuoto pasaulio lyderiais, Petro Porošenkai pavyksta efektyviai dirbti Ukrainos pergalės labui. Tikėsimės, jog jam pavyks pasiekti situacijos persilaužimą ir vidaus politikoje.
Savo kreipimosi į piliečius metu, prezidentas kvietė visus susivienyti vardan bendros pergalės. Ukrainos atveju, pergalė yra naujos taisyklės, neturinčios nieko bendro nei su sovietine praeitimi, nei su Rusijos chimera. Taisyklės, kuriomis vadovautųsi ir visuomenė, ir vyriausybė. Tuo metu, kai prezidentas iš TV ekranų kviečia žmones vienytis, realybė iš jo reikalauja išspręsti kur kas sudėtingesnę užduotį: aplink save suburti piliečius, politikus, verslininkus ir valstybininkus, kurie yra suinteresuoti Ukrainos pergale ir imtis tikrų, o ne „feikinių“ reformų. „Tūkstančio žaizdų“ situaciją privalu spręsti taikant „tūkstančio sėkmingų sprendimų“ politiką, nes tik tai galės apie prezidentą pasakyti daugiau nei tūkstantis, tebūnie ir ryškių, pasirodymų televizijoje.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
