Žodis „vaikystė“ mums paprastai asocijuojasi su tokiais dalykais kaip mokykla, draugai ar žaidimai. Tačiau pernelyg dideliam skaičiui vaikų tai yra svetimos sąvokos. Dešimtyse ginkluotų konfliktų visame pasaulyje dalyvauja tūkstančiai vaikų – kai kuriais skaičiavimais, net iki 250 000 – kurie yra paverčiami kariais ar laikomi nelaisvėje ginkluotų grupuočių. Tai, kad vaikai gyvena kariuomenės barakuose ar kovoja mūšio laukuose, yra nežmoniška pačia griežčiausia šio žodžio prasme: tai išplėšia iš jų gyvenimų tą fazę, kurią patirti turi teisę kiekviena žmogiška būtybė. Tačiau daugybei konfliktų paliestų vaikų tai yra realybė, su kuria jie yra priversti gyventi kiekvieną dieną.
Situacija ypač prasta Pietų Sudane – šalyje, kur smurtas tęsiasi net ir po rugpjūčio mėnesį pasirašytos taikos sutarties tarp vyriausybės ir opozicijos lyderių. Šis konfliktas ypač neproporcingai palietė Pietų Sudano vaikus. Per daugybę mano vizitų į šią šalį, aš savo akimis regėjau badaujančius berniukus ir mergaites perkeltų asmenų stovyklose, mačiau, kaip mokyklos paverčiamos kariuomenės barakais, ir, galbūt baisiausiai iš visų, kaip šimtai vaikų-karių vaikšto vilkėdami karines uniformas ir nešasi ginklus. Pasak UNICEF, nuo konflikto pradžios Pietų Sudane buvo užverbuota 16 000 vaikų-karių.
2014-aisiais aš ir Leila Zerrougui, JT specialioji pasiuntinė vaikams ir ginkluotiems konfliktams, susitikome su abiejų konflikto pusių lyderiais, kad aptartume šią vis gilėjančią problemą. Nepaisant Pietų Sudano prezidento ir pagrindinio sukilėlių lyderio pasižadėjimų nutraukti vaikų verbavimą ir įdėti daugiau pastangų apsaugant vaikus nuo smurto, buvo padaryta labai mažai tikro progreso. UN skaičiavimais, daugiau nei 2 500 vaikų buvo užverbuoti kaip kareiviai 2015 m., o per pastaruosius kelis mėnesius vaikų panaudojimas konflikte buvo dažniausias rugpjūčio mėnesio taikos susitarimo pažeidimas.
Nepaisant Pietų Sudano prezidento ir pagrindinio sukilėlių lyderio pasižadėjimų nutraukti vaikų verbavimą ir įdėti daugiau pastangų apsaugant vaikus nuo smurto, buvo padaryta labai mažai tikro progreso.
Pietų Sudane ir šešiose kitose šalyse su vyriausybėmis ir kitomis grupėmis vykdoma JT kampanija „Children, Not Soldiers“ siekia nutraukti vaikų verbavimą ir išnaudojimą konfliktuose. Tačiau taip pat privalome suprasti, kad mūsų pareiga tiems vaikams nesibaigia su jų išvadavimu. Labai svarbu padėti jiems atkurti savo gyvenimus po tokios protu nesuvokiamos traumos. Mes galime ištraukti vaiką iš kariuomenės, bet jeigu jam po to nepadėsime iš naujo integruotis į visuomenę, lankyti mokyklą, išmokti darbo įgūdžių, tuomet mes jo iš tiesų nebūsime išlaisvinę. Didelei daliai tų vaikų smurtas ir karas yra viskas, ką jie žino, ir jeigu mes neužtikrinsime, kad jie išmoktų ką nors nauja, tuomet jie ir liks tiesiog savo eilės laukiančiais kariais. Ir kai po penkerių ar dešimties metų kils naujas karas, jie bus pirmieji, sugrįšiantys į mūšio lauką.
Privalome užkirsti tam kelią. Ne tik dėl to, kad tie vaikai nusipelnė šanso gyventi normalius, sveikus gyvenimus, bet ir todėl, kad turime progą išvengti smurto ateityje. Jeigu galime grąžinti tiems vaikams normalumo jausmą jų gyvenimuose, tuomet jie gali visam laikui padėti savo ginklus ir padėti kurti taikią ateitį savo šaliai.
Per praėjusius keletą metų, mes bandėme spręsti šią problemą precedento neturinčiais būdais ir žengėme svarbius žingsnius į priekį, kad sustabdytume vaikų dalyvavimą viso pasaulio karuose. Dabar net ir tos šalys, kurios ilgą laiką buvo pačios didžiausios pažeidėjos, rodo nuoširdų ryžtą pasikeisti. Tarptautinė bendruomenė privalo ir toliau palaikyti šias pastangas be jokių kompromisų ir išimčių, ir suteikti resursų, būtinų sustiprinti programas, kurių mums reikia norint tikrai atstatyti tų vaikų gyvenimus.
Mums labai svarbu suprasti tikrą tų vaikų skausmą: kokios gilios jų žaizdos, kokia sunki jų našta, ir kokie vieniši tie vaikai jaučiasi sugrįžę iš kovos lauko į pasaulį, kurio nebeatpažįsta. Jeigu mes ten jų nelauksime išskėstomis rankomis, su atviromis namų durimis ir veikiančiomis mokyklomis, jų karai niekuomet nesibaigs. Kaip ir mūsų.
Forestas Whitakeris, aktorius ir Oskaro laureatas
