Vidury vandenyno

Režisavo: Ron Howard. Vaidina: Chris Hemsworth, Cillian Murphy, Brendan Gleeson, Ben Whishaw, Benjamin Walker, Michelle Fairley

Amerikiečių režisieriaus ir dviejų Oskarų laureato Rono Howardo pristatyti nereikia. Kine debiutavęs 1969 m. su pirmuoju trumpametražiu filmu, po aštuonerių metų pristatė savo pirmąją pilno metro juostą. Labiausiai jo vardą išgarsino tokie filmai kaip „Apolo 13“ (1995 m.), „Nuostabus protas“ („Beautiful Mind“, 2001 m.), „Frostas prieš Niksoną“ („Frost/ Nixon“, 2008 m.) ir viena stipriausių 2013 m. dramų „Lenktynės“ („Rush“), iš arti atskleidusi aštuntojo dešimtmečio „Formulės-1“ užkulisius. Po metų pertraukos Howardas grįžta su dar viena tikrais įvykiais paremta drama – tik šįkart jo nauja juosta nukelia daug toliau – į XIX a. pradžią.

Vėlų vakarą į Tomo Nikersono (Brendanas Gleesonas) namus pasibeldžia jaunas rašytojas Hermanas Melvilis (Benas Whishaw). Nors dėl pokalbio buvo susitarta iš anksto (ir sumokėta), tačiau Tomas šiek tiek spyriojasi. Bet atkakliai prašomas, jis leidžiasi į prisiminimus: apie tai, kaip kažkada seniai, 1820 m., pats būdamas dar visai jaunas berniokas (Tomas Hollandas), išplaukė banginių medžiotojų laivu „Eseksas“, kuriam vadovavo jaunas kapitonas Džordžas Polardas (Benjaminas Walkeris). Kapitono padėjėjas Ovenas Čeisas (Chrisas Hemsworthas) svajoja sumedžioti didžiulį banginį, tačiau nutinka atvirkščiai – milžiniškas kašalotas į šipulius sudaužo visus flotilės laivus, o išsigelbėjusiems nariams nelieka nieko kita kaip tik dreifuoti palaikėse valtelėse ir bet kokia kaina – net ir paminant moralinius principus – stengtis išgyventi.

Klasikinis amerikiečių rašytojo Hermano Melvilio romanas „Mobis Dikas“ į kino ekranus yra perkeltas ne kartą ir ne du. Tačiau šįkart, nors ir labai panaši, pasakojama kiek kita istorija – įvykiai, įkvėpę Melvilį parašyti knygą ir sukurti Mobio Diko – milžiniško nesumedžiojamo banginio – legendą. Šiuo atveju daugiau dėmesio skiriama ne tiek nenumaldomam norui sumedžioti vandenyno milžiną, kiek išgyvenimo dramai.

Juostoje akivaizdžiai išsiskiria dvi laiko plotmės: „dabartinis“ dviejų vyrų pokalbis ir „praėję“ nuotykiai jūroje. Akivaizdu, kad taip bandoma dar labiau pateisinti etiketę „pagal tikrus įvykius“ – esą būtent taip Melvilis iš paties tų įvykių liudininko lūpų išgirdo šią istoriją, o vėliau ją pagražinęs suguldė į knygą. Antra, pasakotojas – jau daug vyresnis ir išmintingesnis – gali iš retrospektyvos pateikti vienokį ar kitokį situacijos vertinimą, bandyti pateisinti savo ar kitų įgulos narių veiksmus.

Vis tik juosta plėtojama vangokai. Nors jūreivių kovos su stichija scenos techniškai nufilmuotos pakankamai įspūdingai, tačiau praktiškai nieko daugiau, ko nebūtų galima tikėtis, sužinojus, kad filmo veiksmas vyks atviroje jūroje, nenutinka. Filmo herojai paviršutiniški, stereotipiniai (darbininkų klasės herojus, aukštuomenės veltėdis ir t.t.) ir net išoriškai daugiau mažiau panašūs. Dramatiško veiksmo ekrane apstu, tačiau žiūrovai iš esmės jam liks abejingi, nes režisieriui, taip ir neapsisprendusiam, ką gi jis čia kuria – dramą, nuotykių filmą, o gal vis dėlto dramą? – nepavyko perteikti nei fizinių, nei dvasinių herojų patiriamų kančių. Filmo struktūra išėjo nevientisa ir kreivoka, įsimintinų personažų sukurti nepavyko – o kai to režisieriui nepavyksta padaryti dirbant su tokiu korifėjumi kaip Brendanas Gleesonas, tai akivaizdu, kad kažkur buvo padaryta esminių klaidų.

Kai tenka konstatuoti, jog geriausia juostos dalis yra aukšto lygio techninė pusė, savaime suprantama, kad tai – ne komplimentas. Specialieji efektai yra įprastas reiškinys, o filmui kaip meno formai reikia daugiau nei vien žaidimo technologijomis. Nežinia, ko šįkart pritrūko Howardui, kad jo pasakojimui taip stinga žmogiškojo faktoriaus ir jis nejaudina taip, kaip turėtų jaudinti. Melvilio „Mobis Dikas“ pasakojo apie visą žmogaus esybę apimančią obsesiją, už jos slypintį tragizmą ir kovą, kurios neįmanoma laimėti. Howardo „Vidury vandenyno“ rodo, kaip vėjo nugairinti vyrai šūkčioja komandas ir kovoja su kompiuteriu sugeneruotais jūrų gyviais.