Daugiau 
 

Žemdirbių tauta: ypatinga ukrainietiško konservatizmo forma

10/09/2015 Aidas
voloshina-965

Spalio 25 dieną ukrainiečiai trauks į balsavimo centrus, kad išrinktų vietinės valdžios atstovus. Vienas iš pagrindinių klausimų, į kurį neatsakoma jau daugelį metų, yra toks: kas atsirado pirmas – politikai, o tiksliau vieni ir tie patys politikai, renkami ir perrenkami ne vieną dešimtmetį, ar tauta, kuri, nors kartais ir pasispjaudydama, tačiau juos renka? Trumpai tariant, ar ukrainiečiai yra verti tų politikų, kuriuos išsirenka?

Pirmiausią dėmesį atkreipti reikėtų į priešrinkiminius lozungus. Nėra nė vienos partijos, kuri nesistengtų sumažinti savo pasiūlymų rinkėjams iki nepadoriai abstraktaus žodžių rinkinio: „Išsaugosime šalį“, „Kontraktinė armija“, „Sąžiningi atlyginimai“. Viskas skamba gražiai, tačiau neturi jokio ryšio su vietos savivaldomis ir tuo, kas realiai patenka į vietinės valdžios galios ir kompetencijos lauką. Taip pat sėkmingai būtų galima surengti rinkiminę kampaniją, karūnuotą lozungu „Taika pasauliui“. Kai kurie, beje, kaip tik tai ir padarė.

Kitas labai daug ką pasakantis požymis – partijų sąrašai. Daugybė socialinių tyrimų ir visuomenės nuomonės apklausų atskleidžia, kad ukrainiečiai politikais nepasitiki, niekina juos ir yra nuoširdžiai įsitikinę, kad kiekvienas nusprendęs balotiruotis, į valdžią eina tam, kad praturtėtų. Tačiau, tuo pat metu, dar nė karto neaiškiu keliu įgytas turtas neatbaidė rinkėjų nuo politiko ar politinės jėgos, kuriems jie buvo pasirengę atiduoti savo balsus.

Ukrainiečiai yra tikri, kad visada balsuoja už vagis, o pasirinkimas tėra tik toks, kad arba už „savus vagis“, arba už „svetimus vagis“, arba „tegu ir vagys, kurie į valdžią eina tik tam, kad dar daugiau pavogtų, tačiau pakeliui jie bent jau prigriebs, nubaus, sunaikins tuos vagis, kurie mus taip įžūliai ir ciniškai apvogė praėjusį kartą“. Rinkimai panašūs į kerštą, savotišką simbolinę dieną, kai žmonės išsirenka sau neapykantos objektą. Beje, nekęsti galima ir to, kuriam rinkėjas balso neatidavė, ir to, už kurį balsavo, pasirinkęs „mažesnę iš dviejų blogybių“. Apie jokį visuotinį konsensusą ar ideologinį kompromisą kalba neina.

Rinkdamiesi ukrainiečiai mažai domisi tuo, kas yra partijų sąrašuose, kokie moraliniai, ideologiniai, o kartais ir kriminaliniai niuansai sudaro politinį vieno ar kito kandidato portretą. Pats rinkimų procesas šiuolaikinėje Ukrainoje – tai tautos valios pareiškimo imitacija, nes daugeliu atvejų nei rinkėjams, nei partijoms ideologija išvis nerūpi. Ir tai visai nenuostabu. Ilgus metus, kol šalyje viešpatavo sovietai, ukrainiečiai taip pat eidavo į „rinkimus be pasirinkimo“ ir balsuodavo už tuos, kuriuos jiems parinkdavo komunistų partija: „Liepė ateiti ir atiduoti balsą – ateisim ir atiduosim, atliksim savo pilietinę pareigą.“ Čia viskas suprantama. Tačiau dauguma nepriklausomos Ukrainos piliečių iki šiol balsuoja kaip sovietiniai žmonės – už viršininką, o ne už savo kandidatą.

Kodėl taip yra? Kodėl tauta, gebanti protestuoti, pasipriešinti, sukilti, nesugeba iš savo gretų išrinkti dėmesio vertų atstovų, kurie sutvarkytų šalį pagal savo rinkėjų valią? Todėl, kad „rinkėjo valia“ Ukrainos realybėje nėra grindžiama idealiu valdžios veikimo modeliu. Ukrainiečiai neturi ir niekada neturėjo savo asmeninės utopijos. Nei Kameloto, nei Eldorado, nei Laukinių Vakarų. Ukrainos praeityje nėra „šlovingos senovės“. Konservatyviai ir tradicionalistinei ukrainiečių visuomenei paprasčiausiai trūksta savų valstybinių institutų, kuriuos ji galėtų siekti išsaugoti arba atgaivinti. Visuomenė, nusiteikusi ir trokštanti laikytis tradicijų, neturi savo sėkmingos vyriausybės tradicijų. Štai toks tas ukrainietiškas paradoksas. Valdžia visada buvo priešas, išorinis faktorius, o tauta, Ukraina, gimtoji žemė – amžini ir nieko bendro neturintys su valdžios institucijomis.

Ukrainiečių mąstytojas Viačeslavas Lipinskis, kalbėdamas apie ukrainietišką savivoką, kalbėjo apie žemdirbio ideologiją. Tai ypatinga konservatizmo forma, kurios tikslas išsaugoti ne tiek valstybines institucijas, kiek pačią tautą, jos nacionalinę tapatybę. „Žemdirbys – tai žemė. Žemdirbio Tėvynė yra jo žemė, o jos tauta – tai žmonės, kurie toje žemėje gyvena.“ Kalbėdamas apie žemdirbio mąstyseną – t.y. jo ideologinius principus – Lipinskis tikino, kad pagrindinė tokios ideologijos vertybė yra žemė, o ne mintis, teritorijos apgyvendinimas, valstybės sukūrimas.

Susidūrę su išorine agresija „žemdirbiai“ laikosi „prekeiviško“ arba „kolonijinio“ mąstymo – t.y. sutinka su tais ideologiniais principais, kuriuos atneša atėjūnai. Jie yra pasirengę bet kam, kad tik išgyventų ir išsaugotų savo žemę. Taip ukrainietiško konservatizmo pagrindu tampa išgyvenimas, o tarpusavio santykiai su valdžios atstovais – tai būdas, su kurio pagalba tauta išgyveno sovietų ekspansijos sąlygomis. Taip jau susiklostė, kad vienoje ir toje pačioje tautoje sugyvena tokios, regis, nesutaikomos priešpriešos, kaip pavydas ir pasididžiavimas dėl asmeninio turto ir sovietinė ideologija, kuri niekina privačią nuosavybę. Jei ukrainiečių tauta nebūtų ilgus šimtmečius kentėjusi nuo įvairių okupantų ir būtų galėjusi sukurti savo valstybę, ji niekada nebūtų sukūrusi nieko bent iš toli panašaus į komunizmą. Neskaičiuojant nedrąsių bandymų XX amžiaus pradžioje, ukrainiečiai taip ir nesugebėjo sukurti savo valstybės formos, tad buvo priversti perimti tą modelį, kurį atnešė kolonistai. Dėl to ir šiandien laikydamiesi išgyvenimo ideologijos ir neturėdami valstybingumo patirties, nepriklausomi ukrainiečiai perėmė tuos institutus, kurie jiems į rankas atiteko iš ideologine prasme svetimo kolonisto.

Amerikiečių politologas Samuelis F. Huntingtonas kadaise pasakė, kad konservatizmas iš esmės yra ideologija be idealų. Todėl nėra nieko stebinančio tame, kad neegzistuoja ir „ukrainietiškas idealas“. Konservatizmo tikslas ir siekis yra išsaugoti jau buvusius visuomeninius ir valstybinius institutus. Kai yra pažeidžiami svarbiausi ideologijos aspektai, ant kurių buvo pastatyti valstybės valdžios institutai, visuomenėje atsiranda labai daug egzistuojančios tvarkos priešininkų. Ukrainiečiai žemdirbiai pagal ideologiją yra konservatoriai, tačiau jų valstybinius institutus sukūrusi ideologija – mirusi. Maža to, ji dar ir svetima savajai išgyvenimo ideologijai. Taip žmonės tampa šios sistemos, kurios įkaitais tapo, priešininkais ir saugotojais tuo pačiu metu. Šiandien ukrainiečiai susiduria su labai svarbia problema. Kurdami savo valstybę, jie savyje išlaiko ideologinio ir socialinio konflikto elementus, o tai jiems užkerta kelią kurti naują ateities modelį. Tam, kad galėtum padaryti sąmoningą pasirinkimą, privalai turėti idealą, kurio sieki, ir ideologinius principus, kurie veda prie to idealo.

Ukrainiečių istorikas Jaroslavas Gricakas neseniai duodama interviu „The Financial Times“ sakė: „Kol valdžia nesiims vykdyti radikalių reformų, galinčių pakeisti visuomenės funkcionavimo principus, mes ir toliau žengsime atgal, nepaisant to, kad šalyje bus sunaikintos visos Lenino statulos... Tam, kad įveiktume sovietinę praeitį, yra kur kas svarbiau Ukrainoje sukurti, pavyzdžiui, nepriklausomą teismų sistemą, nei uždrausti sovietinę simboliką.“ Su tuo nesutikti neįmanoma. Tam, kad pradėtų kitaip mąstyti ir daryti sąmoningus politinius pasirinkimus, ukrainiečių visuomenei būtina sukurti tas struktūras ir institutus, kurių ji niekada neturėjo. O tai pasiekti įmanoma tik dviem būdais: evoliucinių visuomenės pokyčių keliu (kuris kai kurių valstybių atvejų truko šimtmečius), arba per valdžios atstovo – lyderio, reformatoriaus – politinę valią.

Kaip visiems mums gerai žinomoje loginėje dilemoje apie vištą ir kiaušinį, arba jos ukrainietiškoje versijoje apie rinkėją ir valdžią, sprendimas yra neįmanomas tol, kol neįsikiša išorinis faktorius – evoliucija. Tradicinė atskirtis nuo ideologinio pagrindo šiandien prieštarauja amžinai ukrainiečių tautos išgyvenimo ideologijai. Bandydama išgyventi Ukraina gali pražūti. Jos tikslu šiandien turėtų tapti gyvenimas, ateitis, šiuolaikiškumas, nauji principai ir modeliai. Ar ukrainiečiai yra pajėgūs įvykdyti šią sunkią užduotį – reformuoti ir sukurti savo valstybę? Ar lyderiai yra pajėgūs tapti išoriniu reformuojančiu faktoriumi, kuris pakeis žemdirbių tautą? Tai pamatysime artimiausiu metu.

Larisa Vološina
Kijevas, Ukraina

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu