Užtikrinant žmogaus teisių apsaugą atsakingas esame kiekvienas
Šiandienos susiskaldžiusiame pasaulyje, rodos, nesunku imti manyti, jog nebėra likę nieko, dėl ko visos tautos galėtų sutarti. Tačiau gruodžio 10 d. minima Tarptautinė žmogaus teisių diena mums visiems primena, kad ne taip jau ir seniai pasaulis buvo susivienijęs – šią dieną 1948 metais Jungtinės Tautos vienbalsiai priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Teisę nebūti kankinamiems, skriaudžiamiems, žeminamiems ar baudžiamiems. Teisę išpažinti religiją ar tikėjimą. Teisę reikšti savo įsitikinimus, burtis į taikius susibūrimus. Teisę kurti ir jungtis į profesines sąjungas. Visuotinės žmogaus teisių deklaracija teigia, kad kiekvienas žmogus turi prigimtines teises, nepriklausomai nuo pilietybės ar priklausymo kokiai nors grupei.

30 metų po sienos griūties: praeitis, kuri nenustoja mūsų persekioti  

Apie socialinę įvairovę, socialinę politiką ir socialdemokratiją
Atviras socializmas yra socialinių formų ir organizacijų plėtra bei jų santykių politika. Manau, daugelis su manimi nesutiks, bijodami žodžio „socializmas“. Ir gerai. Yra proga pasiaiškinti. O tai, ką aš tvirtinu, suformulavau besišnekant su plačiu Naujosios kairės judėjimu, su Kritinės teorijos atstovais, po pokalbių su tais, kurie gina nevyriausybinių organizacijų (NVO) interesus ir neranda jiems adekvačios ne tik socialinės politikos, bet net ir partijų politinių programų.

Gyventojų vėl daugėja, 3 milijonams atstatyti prireiks dešimtmečio
Statistikos departamentas po 25 metų pertraukos vėl pradėjo fiksuoti gyventojų augimą Lietuvos Respublikoje. Tai seniai lauktas džiugus persilaužimas, tačiau demografinės problemos niekur nepradingo ir pačios neišsispręs. Jeigu norime, kad gyventojų augimas būtų tvarkus ir subalansuotas, užtikrinantis socialinį stabilumą bei ekonominį augimą, būtina aktyvi valstybės politika.

Ar tikrai mums rūpi partizanų istorija?
Bernardas Gailius neseniai paskelbė komentarą apie paskutinį partizaną Antaną Kraujelį-Siaubūną. Anot jo, čia prasiveržia lietuviškas sentimentalumas, jį vaizduojant per daug idealistiškai ir jausmingai.

Referendumas. Visuotinė psichozė, klaidinimas ir supriešinimas. Kodėl?
Vos ne kasdien agitacija veidaknygėje, įvairiausiuose portaluose - susitelkime, tauta pražus, dabar ir tik dabar tokia galimybė ir t.t. Agituoja, kviečia vos ne kas antras pažįstamas ne pažįstamas…Pasiklausai, paklausi, o dauguma net to 12 LR Konstitucijos straipsnio nėra išstudijavę, LR Konstitucijos rankose neturėję. Kažkokia psichozė nuo paauglių iki eksprezidentų…

Ko išmokė Paryžiaus katedros gaisras
Kol Dievo Motinos katedra degė, stebėjome sulaikę kvapą. Ne tik tie, Paryžiuje viską matę gyvai, šalimais giedoję ir raudoję, – savo išmaniųjų telefonų ekranuose, per namuose, sporto klubuose ar baruose įjungtus televizorius stebėjo visas pasaulis. Kai gaisrą užgesino, pradėjome piktintis. Pirmiausiai, žinoma, dėl paties gaisro.

LR Seimui dėl LR KT pirmininko Dainiaus Žalimo apkaltos
Viešai pateiktas antikonstitucinis LR Konstitucinio Teismo pirmininko Dainiaus Žalimo LR Konstitucijos 12 straipsnio aiškinimas apie dvi pilietybes “D.Žalimas apie dvigubą pilietybę: viena pataisa viskas nesibaigs” [1]. Toks aiškinimas kiekvieną, kuris supranta klausimo esmę, sukrečia. Išanalizavau LR KT pirmininko Dainiaus Žalimo LR Konstitucijos 12 str. aiškinimus “Dvi pilietybės – nuožmus antikonstitucininkų puolimas (II)”, “LR Konstitucinio Teismo pirmininko Dainiaus Žalimo akibrokštai dviejų pilietybių klausimu“ [2]. Viena išvadų: „LR KT pirmininko Dainiaus Žalimo LR Konstitucijos 12 straipsnio aiškinimas pagal “niekas negali būti” - šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, iš esmės ją išniekinant. Tai tikrai atitinka penktos kolonos uždavinius Lietuvoje.“

Donaldas Trumpas, pasaulis ir Lietuva – įžengiant į 2019-uosius
JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimas dėl JAV kariuomenės išvedimo iš Sirijos, informacija apie neva planuojamą 7.000 karių išvedimą iš Afganistano ir Gynybos sekretoriaus Jameso Mattiso atsistatydinimas. Per pora dienų trys šokiruojančios ir gilias strategines ilgalaikes pasekmes sukeliančios žinios įneša dar daugiau chaoso į tarptautinius santykius bei pareikalaus iš dabartinių ir būsimų Lietuvos vadovų išmintingų sprendimų.

Atviras laiškas tiems, kurie neina balsuoti
Kodėl mes neiname balsuoti? Kokia priežastis? O gal vis tik visa esmė slypi mumyse? Juk mes maloniai sutinkame, kad kažkoks valdininkas pasiima sau visą valdžią, o mes su džiaugsmu atsisakome savo teisių.  Atsižadėjus savo teisių, mes taip pat atsisakome atsakomybės. Ir kada sakome: na ir tegul tas valdininkas viską daro, tegul jis viską valdo, o tai reiškia, kad mes patys nenorime nieko daryti. Mes nuimame nuo savęs atsakomybę už šalį, už šeimą, už mūsų vaikų ir anūkų likimą. Ir taip su malonumu atiduodame visų likimą į kažkieno kito rankas.      

Kaip Rusijos prezidentas draugavo su JAV: „Perduok Europą Rusijai“
Lietuvoje yra vis dar gajus mitas, kad Rusiją valdęs prezidentas Borisas Jelcinas buvo didelis demokratas ir mūsų draugas, nes jam valdant Rusiją Lietuva tapo nepriklausoma ir laisva, iš jos buvo išvesta Rusijos kariuomenė. Tai tiesa, bet ar dėl to, kad jis buvo demokratas? Gal greičiau todėl, kad Rusijoje siautė ekonominė ir socialinė suirutė, ji buvo nusilpusi ir didele dalimi priklausė nuo Vakarų, pirmiausia nuo JAV finansinių injekcijų. B.Jelcinas neretai pateikiamas kaip antipodas autokratui V.Putinui, nors kažin, ar Jelcinas nebuvo toks pats autokratas, pradėjęs pirmą Čečėnijos karą ir pasmerkęs tūkstančius žmonių pražūčiai. Kaip Rusijos politinis elitas, supęs B.Jelciną ir jis pats, suprato demokratiją ir kokios Europos troško Rusijos prezidentas, parodo neseniai paskelbti JAV prezidento B.Clintono ir Rusijos prezidento buvę slapti, privatūs, užrašyti telefoniniai pokalbiai, saugomi JAV prezidento Clintono bibliotekoje Arkanzase. Tiesa, prieš juos skelbiant, jie buvo atrinkti ir įvertinti buvusio prezidento Clintono bendradarbio, politikos profesoriaus J.Goldgeierio. Prezidentai B.Jelcinas ir B.Clintonas savo bendru valdymo laikotarpiu 1993–1999 m. buvo susitikę net 18 kartų. Be to, jie dažnai kalbėjo telefonu ir susirašinėjo laiškais. Vokiečių savaitraštis „Spiegel“, paskelbęs dalį buvusių slaptų pokalbių, teigia, kad pateikta publikavimui medžiaga pakankamai informatyvi, kad galėtume įvertinti tikruosius prezidentų ir jų vykdytos politikos ketinimus. Vienas iš JAV prezidento bendradarbių yra užrašęs tokį pokalbį: „Boris Jelcinas: Turiu vieną prašymą: perduok paprasčiausiai Europą Rusijai. JAV nėra Europoje. Europa turi rūpintis europiečiai. Ir Rusija yra pusiau europietiška, pusiau azijietiška. Prezidentas (B.Clintonas): Tu nori ir Aziją turėti? B.Jelcinas: Žinoma, žinoma, Billai. Mes kažkada dėl to turime susitarti. Prezidentas (B.Clintonas): Aš nemanau, kad europiečiai to norėtų. Prezidentas B.Jelcinas: Ne visi. Bet aš esu europietis, gyvenu Maskvoje, man čia patinka, o Maskva yra Europoje. Tu gali visas kitas valstybes turėti ir jų saugumu rūpintis. Aš paimu Europą ir rūpinuos jų saugumu. Ne asmeniškai, bet Rusija... Bilai, aš galvoju rimtai.“ Laimei, B.Clintonas nepritarė tokiam Rusijos prezidento planui – pasidalinti Europą ir Aziją įtakos zonomis. Jis tai nuleido juokais, bet Rusijos prezidentas nejuokavo, o išreiškė tariamai demokratinio prezidento ir jo aplinkos viziją Europos ir būsimos Rusijos atžvilgiu. Patys pokalbiai ir toks atvirumas tarp dviejų valstybių vadovų, rodo, kokie draugiški ir betarpiški buvo santykiai tarp JAV ir Rusijos prieš dvidešimt ir daugiau metų, valdant B.Jelcinui ir prezidentaujant B.Clintonui. Kita vertus, vis daugiau JAV politinio elito Baltuose rūmuose ir Kongrese tuomet jau laikėsi nuomonės, jog Rusija prarado supergalybės statusą. JAV prezidentas manė, kad NATO turi plėstis į rytus, nepaisant Rusijos priešinimosi. 1999 m. pirmosios Vidurio Europos šalys: Čekija, Lenkija, Vengrija tapo NATO narėmis. B.Jelcinas piktinosi ir rašė B.Clintonui: „Mano liaudis nuo šiol nusisuks nuo JAV ir nuo NATO. Aš tau primenu todėl, kad buvo labai sunku man žmones ir politikus savo šalyje įtikinti, kad jie palankiai žiūrėtų į Vakarus ir į JAV. Tai man pavyko, o dabar viskas veltui.“ Po penkerių metų NATO narėmis tapo ir Baltijos šalys, prezidentaujant Rusijoje Jelcino įpėdiniui V.Putinui, o JAV – G.W.Bushui. Šalys turėjo priešingas pozicijas dėl įvykių Balkanuose ir dėl karo Kosove, bet sutarė dėl to, kad sunaikintų atominį ginklą, dislokuotą Ukrainoje. B.Jelcinas maldavo B.Clintono nebombarduoti Serbijos, bet B.Clintonas jo neklausė. Rusai turėjo daug kur nusileisti, nes buvo gerokai susilpnėję ir neretai buvo JAV prašytojai. JAV, siekdamos Rusiją paversi laisvos rinkos šalimi ir Jelcino asmenyje matydama Rusijos reformatorių, neretai į jo prašymus atsižvelgdavo, nepaisydamos atskirų oligarchų įsigalėjimo ir didelės jų įtakos Kremliuje. 1996 m. gegužę B.Jelcinas telefonu kreipėsi į B.Clintoną, prašydamas skubios finansinės pagalbos savo rinkiminei kampanijai. Jis kalbėjo: „Nesuprask manęs klaidingai, Billai, bet man skubiai reikia 2,5 milijardo dolerių kredito mano rinkiminei kampanijai, Rusijai. Man reikia pinigų pensijoms ir atlyginimams išmokėti. Jei jų nebus, bus labai sunku rinkiminės kampanijos metu.“ Dar tų pačių metų vasarį Rusija gavo 10,2 milijardo dolerių iš Tarptautinio valiutos fondo ir atskirai – 3 milijardus markių iš Vokietijos kanclerio H.Kohlio. Rinkiminiam štabui, kuris buvo įsikūręs Maskvos „Prezidento“ viešbutyje, talkino JAV prezidento patarėjų komanda. Ar tai neprimena dabartinio skandalo Vašingtone, kai prezidentas D.Trumpas ir jo komanda yra kaltinami ryšiais su rusais rinkiminės kampanijos metu, retoriškai klausia „Spiegel“. B.Jelcino parinktas įpėdinis V.Putinas dar kurį laiką tęsė Jelcino gerų santykių su Vakarais politiką. Tačiau neilgai. Revoliucijos Ukrainoje ir baimė netekti įtakos Ukrainai paskatino Rusijos užsienio politikos radikalizaciją. Britų rašytojas ir žurnalistas Timas Marshallas, kurio knyga „Geografijos įkaitai“ (į lietuvių k. išvertė A.Katkevičius) tapo bestseleriu, daro išvadą, kad „Krymo aneksija parodė, kaip Rusija yra pasirengusi kariniais veiksmais apginti tai, ką ji suvokia kaip savo interesus regione, kurį vadina „artimuoju užsieniu“. Tačiau V.Putinas, anot T.Marshallo, „atrodo, išmoko sovietų laikų pamokas, kai Rusija pernelyg išsiplėtė ir buvo priversta susitraukti. Atviras Baltijos šalių užpuolimas taip pat būtų per didelis išsiplėtimas ir nepanašu, kad įvyktų“. Diplomatas, istorikas Vytautas Plečkaitis

Jei Skvernelis taptų Prezidentu, Lietuva pasuktų Vengrijos keliu
Artėjant Prezidento rinkimams, daugėja ženklų, kad Prezidento rinkimuose gali dalyvauti Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis. Pats Premjeras kol kas aiškiai nepasakė savo sprendimo, tačiau jo retorika šiuo klausimu iš anksčiau buvusios skeptiškos, paskutiniu laiku pakito į optimistinę. Jeigu S. Skvernelis ne tik dalyvautų rinkimuose, bet ir juos laimėtų, visi trys svarbiausi valstybės postai tektų valstiečiams. Valstiečiams būtinos pergalės Politologai aptarinėja ar valstiečiai atėjo ilgam, ar jų laukia fiasko? Politinę šios organizacijos ateitį labai smarkiai paveiks artėjantys 2019 m. rinkimai. Ypač svarbūs yra Prezidento rinkimai. Geras, rinkimus laimintis kandidatas padėtų mobilizuoti partiją, praplėstų elektoratą ir jį naujai motyvuotų. Jeigu valstiečių kandidatui pavyktų pakeisti Dalią Grybauskaitę, tai tada visos trys svarbiausios valdžios atsidurtų vienose rankose – Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra. Visos trys institucijos pradėtų „kalbėti“ vienu balsu. R.Karbauskis jau seniausiai tvirtina, kad kitas Prezidentas bus iš valstiečių, o partijos politinis štabas tam aktyviai ruošiasi. Aršiai atakuoja opoziciją ir veikiančią Prezidentę, vienų partijos narių vardu leidžia idėjas–lozungus ir gerų norų deklaracijas, o kitų vardu nepaliaujamai gamina skundus. Taip vis išlikdami dėmesio centre. Kartu ieško parankiausių kandidatų būsimuose rinkimuose. Kol kas vienintelis realiausias jų kandidatas sėkmingai sudalyvauti Prezidento rinkimuose yra Ministras Pirmininkas. Kiti valstiečių politikai per daug blankūs, turintys per daug neigiamo krūvio ar per mažai žinomi. Kitas tinkamas pretendentas būtų užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kurį tikriausiai paremtų ir Prezidentė, tačiau jo pergalė negarantuotų valstiečių hegemonijos, atvirkščiai, sudarytų nereikalingą konkurenciją. Neturėdami kitų kandidatų, valstiečiai šį pusmetį aktyviai įkalbinėjo S. Skvernelį dalyvauti rinkimuose, tai matėsi iš jo paties viešosios retorikos dinamikos. Premjerui pasirinkimas nėra lengvas, nes dalyvavimas visgi negarantuotų pergalės. Labai tikėtinas scenarijus būtų pralaimėjimas antrame ture liberalesniam kandidatui, pavyzdžiui, Gitanui Nausėdai. Toliau dirbti premjeru, kai buvęs oponentas bus tiesioginis „viršininkas“, jeigu galima taip pasakyti, nebus lengva. O jei per rinkimų kampaniją dar bus pasakyta vien kita aštresnė replika.. Daug saugesnis valdančiųjų pasirinkimas būtų L. Linkevičius, kuris puikiai sutaria su dabartine Prezidente, palankiai vertinamas kairiųjų, o ir dešiniesiems, savo nuoseklia orientacija į Vakarus, jis atrodo priimtinas. Pralaimėjimo atveju, tai nebūtų toks skaudus smūgis valdantiesiems, tačiau vargu ar galima po rinkimų iš jo tikėtis glaudžių ryšių ir paklusnumo R. Karbauskiui? Lietuva prisijungtų prie Vengrijos ir Lenkijos Jeigu S. Skvernelis visgi kandidatuotų ir laimėtų, jį Premjero kėdėje tikriausiai pakeistų jo bendražygis, pavyzdžiui, dabartinis ūkio ministras Virginijus Sinkevičius. Visi trys svarbiausi valstybės postai taptų susiję su valstiečių politine organizacija. Smarkiai susilpnėtų opozicijos galimybės aktyviai veikti, o valdantieji įgytų didelę galią užpildyti visą viešąją erdvę savo politine darbotvarke. Labai tikėtinas scenarijus, kad Lietuva pradėtų dreifuoti link Vengrijos ir Lenkijos politinio modelio. S.Skvernelis jau ne kartą yra palankiai atsiliepęs apie dabartinę politinę situacijoje Lenkijoje. Kaip ir tose Centrinės Europos šalyse, pirmiausia, buvo nugalėta opozicija, perimta valdžios postų kontrolė, tada atėjo eilė teismams ir žiniasklaidai. Apie valstiečių ir žiniasklaidos kovą jau girdėjome. Ramūnas Karbauskis buvo „iškasęs karo kirvį“ prieš LRT ir vieną įtakingiausių žurnalistų Edmundą Jakilaitį. Kol kas trapios paliaubos, bet valstiečiams sustiprėjus, prieš šio klausimo būtų grįžtama. Apie valstiečių norą kontroliuoti žiniasklaidą žinome ir iš „Naisių vasaros“ epopėjos. Kaip rodo apklausos Lenkijoje ir Vengrijoje, gyventojai gan palankiai vertina savo valdžią. Vengrijos lyderis Viktoras Orbanas trečią kartą tapo premjeru, kas negirdėta Rytų Europoje. Tai gal ir Lietuvoje būtų neblogai tokia valdžios dėlionė? Lietuvai grėstų „raganų medžioklė“ „Vengriškas scenarijus“ šalyse gyvuoja, kol kyla ekonomika ir auga biudžeto pajamos. Rytų Europos gyventojai ypač jautrūs ekonominei gerovei ir yra linkę dėl jos aukoti demokratines bei pilietines laisves. Trūkstant politinės konkurencijos Lenkijos ir Vengrijos valdžios savo nesėkmėms pateisinti pradeda ieškoti priešų. Vos ištikus nesėkmei, pavyzdžiui, korupcijos skandalui, reikia rasti ant ko suversti visą kaltę. Vengrijoje blogiečiu Nr. 1 buvo paskelbtas Džordžas Sorosas, nelegalūs imigrantai, opozicija ir t.t., Lenkijoje – buvęs premjeras, Vokietija ir pan. Lietuvoje, dėl mažos šalies ribotų resursų diskusijai, tai tikriausiai atsikartotų kvadratu. Prasidėtų „blogiečių“ paieškos, o valdžioje dominuojant vienai partijai dar labiau smuktų politinių diskusijų kokybė. Jau dabar vyriausybė bando viešai išstatyti „pykčio valandėlei“ tai pensijų fondus, tai prekybos centrus, tai privačias mokyklas. Trukdant žiniasklaidai ir smaugiant opoziciją vargu ar viešojoje erdvėje pakiltume aukščiau tokių temų kaip tautiniai kostiumai, valstybinės vaistinės ir rūkymas balkonuose, kokių ir dabar yra dominuojamas politinis laukas. Lietuvoje kol kas bet kokių autoritarinės valdžios požymių išvengdavome, tačiau dabar turime realią grėsmę, kad Lietuva gali pradėti dreifuoti šia linkme, o gal net taptų trečia „tvirtos rankos“ šalininkų valdoma ES šalimi kartu su Vengrija ir Lenkija. Kęstutis Masiulis, Seimo narys